Ar visuomet gyvulininkystėje mažiau yra geriau?

Mažėja organinių medžiagų

VĮ Žemės ūkio duomenų centro (ŽŪDC) tvarkomame Ūkinių gyvūnų registre (ŪGR) kaupiami Lietuvos ūkinių gyvūnų registravimo ir identifikavimo duomenys byloja, kad nuo 2005 m. registruojamų galvijų vidutinis metinis skaičius mažėjo. Nuo 2005 m. iki 2024 m. sausio 1 d. ŪGR registruotų galvijų sumažėjo nuo 968 854 iki 627 712 (35,2 proc.), pieninių veislių karvių – nuo 455 828 iki 212 885 (53,3 proc.). Per 2023 m. antrąjį pusmetį sumažėjo 30 236 galvijais ir 12 200 pieninių veislių karvėmis. Lietuvoje mažėja ir galvijų bandų. Nuo 2015 m. iki 2024 m. pradžios sumažėjo 43 452 bandomis, tačiau pagal laikomų galvijų skaičių stabiliai didėja vidutinės bandos dydis. Naujausi šių metų gegužės pradžios ŽŪDC statistiniai duomenys rodo, kad mūsų šalyje liko 203 368 pieninių veislių karvės, o mėsinių ir mišrūnų veislių galvijų –198 360.

Anot specialistų, mažėjant gyvulių skaičiui, kartu mažėja ir sukaupiamų organinių medžiagų kiekis, todėl ūkininkai yra priversti jas keisti mineralinėmis trąšomis. Šis pasirinkimas dirvožemiui nėra naudingas, nes netenkama humuso šaltinio – organinių trąšų. Teigiama, kad, beriant vien tik mineralines trąšas, alinamos dirvos. Mūsų šalies mokslininkai, apibendrinę kelių dešimtmečių tyrimus, pastebėjo, kad iš reguliariai organinėmis trąšomis tręštų laukų derlius buvo gerokai didesnis, negu iš laukų, kurie kelis dešimtmečius nebuvo tręšiami nei mėšlu, nei srutomis, tik mineralinėmis trąšomis. Be to, tręšiant dirvožemį organinėmis trąšomis, didėjo ne tik derlingumas, bet ir humuso kiekis.

Atliko eksperimentą

Monografijoje „Ilgalaikio tręšimo azotu, fosforu ir kaliu poveikis žemės ūkio augalams ir dirvožemiui“, kurioje pateikti 50 metų vykdyto unikalaus tręšimo eksperimento apibendrinti duomenys, pabrėžiama, kad atliktais tyrimais buvo nustatytas ilgalaikio tręšimo azotu, fosforu ir kaliu poveikis žemės ūkio augalų derliui ir lauko sėjomainos produktyvumui, žemės ūkio augalų produkcijos kokybei, dirvožemio biologiniam aktyvumui. Buvo ištirta, kad mineralinėmis trąšomis netręštuose laukeliuose gaunamas 2,47 ir 3,21 t/ha žieminių ir vasarinių kviečių grūdų vidutinis derlius. Patręšus maksimaliomis azoto, fosforo ir kalio trąšų normomis, jis proporcingai padidėjo – vidutiniškai daugiau nei 2–3 t/ha. Vasariniai miežiai netręštuose laukeliuose davė vidutiniškai 2,48 t/ha grūdų derlių, o patręšus tomis pačiomis normomis trąšų kaip ir kviečius, grūdų derlius padidėjo nuo 1,54 t/ha iki 2,06 t/ha. Netręštų vasarinių rapsų gautas tik 0,81–1 t/ha derlius, o patręštų – 0,99–1,63 t/ha derliaus priedas. Didesnis buvo ir cukrinių runkelių šakniavaisių derlius.

Analogiški tyrimo duomenys gauti ir vienmečių bei daugiamečių žolių – netręšiant mineralinėmis trąšomis, gautas 2,81 ir 2,25 t/ha sausųjų medžiagų derlius. Didžiausias daugiamečių žolių derlius – 8,45 t/ha buvo gautas per visą sezoną tręšiant maksimalia N315, P180, K180 trąšų norma. Nors žolių derlių didino visi trys mitybos elementai, tačiau labiausiai azotas. Akivaizdu, kad žemės ūkio augalų produkcijai didžiausią įtaką turėjo azoto trąšos. Jos dėsningai didino baltymų kiekį žieminių ir vasarinių kviečių bei vasarinių miežių grūduose, taip pat vienmečių žolių mišiniuose. Pastebėta, kad žemės ūkio augalų tręšimas azotu turėjo įtakos mineralinio azoto kiekio padidėjimui dirvožemyje.

Vertingiausios trąšos

Pasak mokslininkų, augalams tręšti naudojamos įvairiausios trąšos, tačiau svarbiausios ir vertingiausios iš jų – organinės, gaunamos gyvulininkystės ūkiuose, kurių pastaraisiais metais mažėja. Gyvulininkystės ūkių šeimininkai renkasi augalininkystę. Kas tokiu atveju atsitiks su dirvožemiu? Ar, išaugus mineralinių trąšų kainoms, ūkininkai atsigręš į organines trąšas – mėšlą, srutas? Apie tai tikrai verta pagalvoti. Žvelgiant į mokslinius tyrimus, rodančius, kad geros kokybės galvijų mėšlas yra vertingiausia trąša, abejonių turėtų nelikti.

Nors mėšlo sudėtis gali skirtis, priklausomai nuo jo rūšies ir laikymo sąlygų, tačiau traktuojama, kad vienoje jo tonoje yra apie 20 kg azoto, 28 kg kalcio, 24–28 kg kalio, 8–10 kg fosforo, 6 kg magnio, 4 kg sieros, 20–40 g boro, 200–400 g mangano, 20–30 g vario, 125–200 g cinko, 2–3 g kobalto ir 2–2,5 g molibdeno. Todėl dirvą patręšus 20 t mėšlo, į ją pateks apie 100 kg natrio, 50 kg fosforo ir 120 kg kalio. Tokiu būdu dirvožemis gauna tiek medžiagų, kiek išbėrus 300 kg amonio salietros, 250 kg paprasto superfosfato ir 200 kg kalio chlorido. Reikia paminėti, kad su 40 t mėšlo 1 ha žemės dar patenka apie 0,5 t gyvų organizmų, kurie iki mineralinių junginių suardo ne tik organines trąšas, bet ir dirvoje likusias augalines liekanas.

Gerėja dirvožemio struktūra

Tyrimais nustatyta, kad mėšlo poveikis dirvožemiui ir augalams juntamas iki šešerių metų. Tačiau lengvose dirvose mėšlas mineralizuojasi greičiau – per 2–4 metus. Įrodyta, kad nuo mėšlo gerėja ne tik dirvožemio struktūra, bet ir jos fizikinės bei biologinės savybės, didėja maisto medžiagų ištekliai. Nustatyta, kad įterpus iškratytą mėšlą į dirvą, mikroorganizmams veikiant, prasideda mineralizacijos procesas. Jo intensyvumas įvairioms organinių trąšų rūšims esamos granuliometrinės sudėties dirvožemiuose būna skirtingas. Apie 75 proc. įterptų organinių trąšų mineralizuojasi ir tik ketvirtadalis kiekio papildo dirvoje esantį humusą. Iš aparto mėšlo pirmaisiais metais augalai pasisavina 15–30 proc. azoto, 20–30 proc. fosforo ir apie 60 proc. kalio. Per visą mėšlo veikimo laiką augalai pasisavina apie 50–60 proc. azoto, iki 50 proc. fosforo ir 80 proc. kalio.

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) specialistai patarė, kad ūkininkai, norintys gauti nemažai naudos, turi pasirinkti tinkamą mėšlo skleidimo techniką, taip pat atkreipti dėmesį į jo tinkamą tvarkymą ūkyje. Tokiu būdu bus ne tik saugoma aplinka nuo teršimo, bet ir sutaupomos trąšoms skirtos lėšos.

„Norint, kad mėšle esantis azotas būtų optimaliai panaudotas, mėšlą reikia paskleisti tuomet, kai augalai gali geriausiai pasisavinti jame esančias maisto medžiagas. Geriausias laikas mėšlui paskleisti yra ankstyvas pavasaris. Tuo metu augalai panaudoja 20 proc. daugiau su mėšlu paskleisto azoto. Paskleidus mėšlą į dirvą, dalis jame esančio azoto prarandama, nes išgaruoja amoniakas ir azotas išsiplauna. Amoniako išgaruotų mažiau, jei paskleistas mėšlas iš karto būtų apariamas. Taip pat geriausia, kai skystasis mėšlas yra paskleidžiamas įterpimo būdu. Azoto nuostoliai iš paskleisto skystojo mėšlo priklauso ir nuo sausųjų medžiagų kiekio mėšle. Kuo tirštesnis mėšlas, tuo daugiau amoniako išgaruoja jį paskleidus. Vadinasi, yra geriau, jei tvarte guoliavietės yra kuo mažiau kreikiamos. Tinkamam mėšlo panaudojimui labai didelę reikšmę turi oro sąlygos tą dieną, kai mėšlas yra skleidžiamas ir dar 3–4 dienos jį paskleidus. Kai šilta ir saulėta, labai padidėja amoniako garavimas ir taip prarandamas mėšle esantis azotas. Todėl geriausia mėšlą paskleisti vėsiu, apsiniaukusiu ar darganotu oru“, – patarė LŽŪKT specialistai.

Autorės nuotraukos

Projektą „Klimato kaitos įtaka Lietuvos žemės ūkiui“ iš dalies finansuoja