Artėja svarbiausias egzaminas naujai valdžiai

– Pasirašyta nauja koalicijos sutartis. Ryškėja ir naujosios Vyriausybės formatas bei asmenybės, kurios, tikėtina, pakeis kai kuriuos dabartinius ministrus. Kaip vertinate tiek naujos koalicijos, tiek būsimosios Vyriausybės perspektyvas?

– Vis dėlto, yra nerašyta 100 dienų taisyklė, tad nebūtų itin korektiška vertinti iškart, dar net nepaskyrus naujų ministrų. Taip, koalicija yra aiški, tik lieka neaiškios kai kurios pozicijos – kas kokias ministerijas valdys. Todėl sunku pasakyti, juolab, kad naujoji Vyriausybė turės pasitvirtinti ir savo programą, nes senoji, tikėtina, kažkiek keisis, priklausomai nuo pasikeitusios koalicijos sudėties. Kol kas sunku komentuoti, ko iš to galima tikėtis, bet aš asmeniškai pageidaučiau vieno dalyko – galbūt pasikeitus koalicijai mes galime tikėtis, jog bus daugiau stabilumo ir mažiau to chaoso, kuris tvyrojo pastaruoju metu. Jeigu tai bus įgyvendinta, tuomet, manau, bus viskas gerai...

– Ko tikėtis žemės ūkiui?

– Žemės ūkiui svarbiausias dalykas yra ne tiek naujoji koalicija, kiek artėjančios derybos su Europos Sąjunga (ES) dėl naujos finansinės perspektyvos. 2027 metais baigiasi ES septynerių metų paramos programa, ir akivaizdu, jog per artimiausius dvejus metus ar net greičiau teks derėtis dėl naujos 7 metų finansavimo programos. Iš Europos Komisijos sklinda nelabai palankios indikacijos šiuo klausimu – mums gresia apie 20 proc. paramos mažinimas dėl to, jog mes esame jau išsivysčiusi valstybė. Taigi, ta parama labai priklausys nuo to, kaip naujosios Vyriausybės atstovai sugebės su ES pareigūnais susiderėti dėl naujosios paramos programos, su kuria turėsime gyventi iki pat 2034 metų. Kitaip sakant, dabar laukia labai reikšmingi trumpalaikiai procesai, kurie veiks mūsų žemės ūkį ilguoju laikotarpiu...

– Vertinant iš asmenybių perspektyvos: tiek nueinantis ministras Andrius Palionis, tiek ir, tikėtina, būsimasis ministras Kęstutis Mažeika yra patyrę specialistai, ką ir patys apie vienas kitą sako. Galbūt jie ir toliau galėtų dirbti kartu, nepaisant įvairių politinių peripetijų ar priklausomybės, kad mūsų derybinės pozicijos su ES būtų kuo stipresnės?

– Bus matyti, kol kas per anksti tai spręsti. Blogai, kad taip dažnai ketėsi vyriausybės – net trys per pastaruosius pusantrų metų. Tačiau gerai yra tai, kad šiuose trumpuose laikotarpiuose, ko gero, ministerijų specialistų lygmenyje nėra didelių pokyčių, tad ir šiuo atveju išlaikyti tęstinumą būtų labai svarbu. Kaip ten bebūtų, bet ministrus bei viceministrus ruošia ministerijos – tiek deryboms, tiek visai jų teikiamai argumentacijai, todėl belieka tikėtis, jog mūsų ūkininkų interesai bus atstovaujami kompetentingai.

– Kaip vertinate Briuselio naujosios Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) perspektyvas Lietuvos galimybių kontekste? Kokias galimybes Lietuvos žemės ūkis turės bent jau išlaikyti dabartinį finansavimo lygį? Ar mes pajėgūs tai pasiekti?

– Vienareikšmiškai – bus sunku išlaikyti, o padidinti, ko gero, bus dar sunkiau. Išlaikyti tą patį finansavimo lygį vis dėlto yra įmanoma, nes turime pakankamai svarių argumentų. Vienas svarbesnių – ES parama Rytų Europos bei Šiaurės šalims daug metų yra mažesnė nei Vakarų Europos valstybėms. Šis argumentas iš principo galėtų atsverti Briuselio norus mažinti mums finansavimą. Kitas dalykas – kadangi mūsų žemės ūkis finansuojamas gerokai mažiau negu Vakarų Europoje, tai padidinus ES investicijas Rytų flange mes turėtume kur kas didesnes galimybes padidinti efektyvumą negu gerai finansuojamuose Vakaruose. Pavyzdžiui, jeigu kokios nors Olandijos ūkininkams būtų padidintos jų gaunamas lėšos, greičiausiai, efektas būtų daug mažesnis, nei su tomis pačiomis lėšomis būtų galima padaryti Rytuose. Tokie argumentai, pagrįsti konkrečiais skaičiavimais tikriausiai galėtų kažkiek veikti, tik klausimas – kiek bus noro juos išgirsti.  Reikia suvokti, kad tiek Europa, tiek kitas Vakarų pasaulis šiandien yra linkęs investuoti į gynybą ir ginkluotę, posūkis gynybos pramonės link yra akivaizdus. Žemės ūkis yra viena iš sričių, kuri gali labai nukentėti vien dėl to, kad yra persiorientuojama į gynybą. Nesakau, kad orientacija į gynybą yra blogai – tiesiog dabar yra tokia vyraujanti tendencija. Lietuvai reikės labai intensyviai ginti savo galimybes gauti didesnę paramą dėl to, kad mes ir ekonomiškai esame stipriai pasistūmėję į priekį per šiuos 7 metus – bene sparčiausiai augę visoje ES, todėl Europos institucijos gali į tai pažiūrėti kaip į sumažėjusį mūsų finansinės paramos poreikį. Tie aspektai yra mums nenaudingi: mes esame išsivystę, esame ekonomiškai stipri valstybė, ir dėl to tas finansavimas gali būti mažinamas. Tačiau, žinoma, tai stipriai priklausys ir nuo derybininkų bei jų argumentacijos.

– O kiek tam įtakos turės būsimasis Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungai? Mums tai gali kaip nors padėti gauti didesnį finansavimą?

– Politika yra labai platus menas, o pirmininkavimas mums tikrai netrukdo ir tikrai atveria mums naują galimybių langą. Klausimas, kiek mes tuo sugebėsime pasinaudoti. Manau, kad ne vietos politikos rietenos ar įvairių intrigų sukinėjimas parodys tiek šios, tiek ir ateinančių vyriausybių galimybes. Bet būtent – Lietuvos derybininkų sugebėjimas atstovauti mūsų šalies interesams ES koridoriuose, o tai ir bus didysis valdžios egzaminas. Vienas dalykas – priiminėti naujus įstatymus ar juos koreguoti (iš esmės, naujų įstatymų mes beveik nekuriame, o tik koreguojame senus). Antras dalykas – priimti kasmetinį biudžetą, kuris visada buvo priimamas, ir niekada nebuvo kitaip. Trečias dalykas – yra pats svarbiausias išbandymas, t. y. ES paramos programų išsiderėjimas. Tai lems septynerių metų laikotarpį, kuris apims praktiškai dar tris ateities vyriausybes...

– Jeigu jos nesugrius ir nebus formuojamos iš naujo...

– Na, taip, jeigu tokios tendencijos, kaip dabar, vyraus ir toliau, tuomet mes galėsime vyriausybių turėti ir daugiau. Tačiau aš tikrai nežinau atsakymo į šitą klausimą...

Kalbėjosi Ričardas Čekutis