Bėgiojančios kiaulės gali paaiškinti net žmonijos evoliuciją?

Eksperimentas

Dummerstorfe, netoli Rostoko, įsikūrusio Ūkinių gyvūnų biologijos tyrimų instituto mokslininkai šiuo metu tiria bėgimo takelio poveikį kiaulėms. Tikimasi, jog kiaulės dėl tokios mankštos galėtų tapti sveikesnės ir stipresnės, skelbia kanalas ndr.de.

Eksperimentui skirtos dvi grupės: viena grupė iš karto gauna mankštintis, o kitos kiaulės daro tai, ką jos paprastai daro tvarte. Prieš kiekvieną bėgimą gyvūnams pritvirtinami specialūs jutikliai. Tuomet daroma pusvalandžio pertrauką.

Eksperimentą atlieka Steve'as Lebingas, Dummerstorfo mokslo bendradarbis, kuris pertraukos metu atlieka konkrečius matavimus – tikrina kiaulių širdies ritmą bei kvėpavimo dažnį.

Po pertraukos, kai išmatuojami reikiami duomenys, eksperimentas tęsiamas, o kiekvienas seansas trunka 30 minučių.

Kiaulės gali pačios atidaryti duris, kad patektų į bėgimo takelį. Jos jau sugeba paleisti bėgimo takelį paspausdamos mygtuką snukiu. Tačiau mokslininkai vis tiek turi užtikrinti, kad vienu metu ant bėgimo takelio liptų tik viena kiaulė. Gyvūnai nešioja numerius, kad juos būtų galima atskirti. „Mes dokumentuojame, kaip dažnai gyvūnai ateina seanso metu. Kaip dažnai jie paspaudžia mygtuką, o paspaudę mygtuką, kiek laiko jie bėga“, – sako S. Lebingas.

Pagrindiniai tikslai

Kai kiaulės pavargsta bėgioti, jos tiesiog atidaro duris ir išeina arba leidžiasi nuvaromos į galą, kur šviesos barjeras sustabdo bėgimo takelį. Tikimasi, kad gyvūnai visa tai darys savanoriškai.

Eksperimentas vyksta jau 14 savaičių, tačiau jau dabar mokslininkų nustatyta, jog ir tarp kiaulių yra sportiškų individų, kaip ir visiškų tinginių.

Kaip rašo į projektą dėmesį atkreipęs Nyderlandų portalas „Nieuwe Oogst“, šis eksperimentas skirtas ne tik kiaulių mankštai. Mokslininkai taip pat nori panaudoti dirbtinį intelektą įvairiems gyvūnų elgsenos modeliams atpažinti. Kaip dažnai gyvūnai naudoja bėgimo takelį, kaip keičiasi jų širdies ritmas ir koks jų atsistatymo greitis? Ateityje tokie duomenys galėtų padėti ūkininkams greičiau atpažinti sergančius ar stresą patiriančius gyvūnus. Be to, tiriama kiaulių, kurios daugiau juda, mėsos kokybė: tikimasi, jog dėl tokių treniruočių kiauliena galėtų būti kietesnė, sveikesnė ir skanesnė.

Streso tyrimas

Panašius kiualių bėgimo eksperimentus žmonija atlieka seniai. Antai Vokietijos Gyvūnų veisimo ir elgsenos institutas dar 1982-aisiais aprašė kitą panašų eksperimentą, neprarandantį aktualumo ir šiandien.

Norint ištirti skerdžiamų kiaulių fiziologines reakcijas po streso, pavyzdžiui, transportuojant į skerdyklą, šešios gyvūnų grupės buvo mankštinamos ant bėgimo takelio po 5 minutes 1 m/s greičiu, iš viso 5 valandas. Iš vieno kiekvienos grupės gyvūno nustatytais laiko intervalais buvo imami kraujo bei raumenų mėginiai. Kiekviename iš šių mėginių ėmimo vietų buvo paskersta kita grupės kiaulė.

Rezultatai rodo reikšmingą bėgimo takelio poveikį rūgščių-šarmų pusiausvyrai, laktatdehidrogenazės fermento (LDH) aktyvumui, kortizolio koncentracijai ir laktato kiekiui kraujyje. Atsigavimo laikotarpiu dauguma parametrų, išskyrus LDH, per 60–120 min. grįžo į pradinį lygį.

Netrukus po streso buvo pastebėtos tendencijos link mėsos kokybės trūkumų, o kepenyse sumažėjo gliukozės ir glikogeno kiekis, kuris per 5 val. eksperimentinį laikotarpį neatsigavo. Nepaisant to, kad daugelis eksperimentinių gyvūnų po bėgimo takeliu buvo išsekę, glikogeno kiekis raumenyse nepakito, o išsekimas greičiausiai atsirado dėl susijaudinimo, o ne dėl fizinio streso.

Todėl buvo padaryta išvada, kad kiaulių negalima skersti iš karto po atvykimo į skerdyklą, o jei jos patiria stresą tik dėl transportavimo, joms reikia leisti pailsėti bent 1–2 valandas. Esant realiam fiziniam išsekimui, susijusiam su glikogeno išeikvojimu, joms reikėtų skirti dar daugiau laiko atsigauti.

Dėl žmonių sveikatos

2015-aisias Teksaso A&M veterinarijos medicinos ir biomedicinos mokslų koledžas atliko panašų eksperimentą su kiaulėmis, siekiant adaptuoti tyrimo rezultatus žmonių sveikatai gerinti.

Amerikiečiai jau tuomet buvo susirūpinę tokiais rizikos veiksniais kaip nutukimas ir fizinio aktyvumo stoka, kas prisideda prie širdies ir kraujagyslių ligų vystymosi, kadangi daugiau nei pusė amerikiečių, sulaukusių 20 metų ir vyresnių, turi antsvorio.

Kodėl bėgimo takų tyrimui buvo pasirinktos kiaulės? Teksaso mokslininkai teigia, jog kiaulės širdies ir kraujagyslių sistema veikia panašiai kaip žmogaus. Panašiai ir kiaulės kūnas imituoja žmogaus reakciją į fizinį krūvį, todėl kiaulių, sergančių širdies ligomis, bėgimas bėgimo takeliais ir buvo modeliuojamas tokiomis pat ligomis sergantiems žmonėms.

Beje, tyrimo metu paaiškėjo, jog tokia mankšta gali padidinti širdies jautrumą tokiems vaistams kaip... „Viagra“. Taip pat nustatyta, jog širdies ir kraujagyslių ligos paūmėja dėl fizinio krūvio.

Bėgimas padėjo evoliucijai?

Tačiau bene įdomiausią atradimą padarė evoliucijos biologas Danielis Liebermanas, taip pat daug eksperimentavęs su kiaulėmis ant bėgimo takų.

„Tai buvo mano „eureka!“ akimirka“, – dar 2013-aisiais džiaugėsi mokslininkas: „Šimtus valandų stebėjau kiaules ant bėgimo takelių ir niekada apie tai nebuvau pagalvojęs... Kai šios kiaulės bėgo, jų galvos linguodavo į visas puses... O bėgantys žmonės tikrai meistriškai stabilizuoja savo galvas. Supratau, kad žmogaus kakle yra ypatingų savybių, leidžiančių mums išlaikyti nejudančią galvą bėgant. Tai suteikia mums evoliucinį pranašumą, nes padeda išvengti kritimų ir traumų. Ir tai atrodė kaip natūralios atrankos įrodymas mūsų gebėjime bėgti – svarbus veiksnys, lėmęs, kaip tapome medžiotojais, o ne tik maisto rinkėjais, ir gavome prieigą prie sodresnio maisto, kuris paskatino mūsų smegenų evoliuciją.“

Mokslininkas mano, jog žmonės evoliucionavo dėl gebėjimo bėgti ištvermingai. Gyvūnai gali bėgti greičiau nei mes, bet jie greitai pavargsta, negalėdami atvėsti nesustoję ir neatsikvėpę, todėl medžiojantys žmonės galėjo juos išsekinti. Tai buvo žmonijos pranašumas prieš greitesnius, šuoliuojančius keturkojus.

„Tai reiškia, kad kiekviename iš mūsų ištvermės bėgikas stengiasi išsivaduoti. Labai, labai stengiasi“, – sako D. Liebermanas.

Šiaip ar taip, žmonės vėliau išrado prekybos centrus, ir automobilius, ir laisvalaikį. Ir jiems nebereikėjo bėgti, kad išgyventų. D. Liebermano darbas yra toks įdomus ir tuo, kad jis paaiškina ne tik mūsų evoliuciją bei susikurtą gerbūvį, bet ir mūsų vėlesnį nuosmukį į tinginystę.

Parengė Ričardas Čekutis