Biokuro naudojimui ploja ne visi – ar pagrįstai?

Biokuro naudojimo priešininkai tvirtina, kad tai nėra tvaru, kas užaugę – paleidžiama per kaminą. Abejones dėl biokuro tvarumo (tiesa, tarp eilučių ir globaliai) kelia ir „Nature“ žurnale ne per seniausiai paskelbtas tyrimas.  

Dalį biomasės galime panaudoti šilumai, energijai gaminti. Lietuva nuo to bus energetiškai nepriklausoma. Tai gerai, kad galim dalį žaliavų pasiruošti ir dar (miško) ūkį sutvarkyti.

O kas yra tvaru – palikt, išvis nieko nedaryti? Užeis šabakštynais, šiekštynais. Turtas turi būti nuolat prižiūrimas. Tada žmonėms apsimoka investuot.

Jei Europa žemdirbiams nemokėtų išmokų, ar apsimokėtų javus augint? Taip ir čia. Nuo Antrojo pasaulinio karo miškų plotai padvigubėjo, o miškuose sukauptas tūris patrigubėjo! Pirmojoje miškotvarkoje Dzūkijoje hektare buvo 70 kub. m, todėl kad miškų ūkis buvo neprižiūrimas, malkinis. Dabar Lietuvos miškuose hektare vidutiniškai 260 kub. m, brandžiuose medynuose – daugiau kaip 300 kub. m.

Tai biologinis turtas. Jei nenaudoji – suyra savaime. Jei dalį medžiagos sugebam panaudoti biokurui – taip ir reikėtų daryt.

Dažniau girdime apie valstybinių miškų užduotis ruošiant biokurą. Prisideda ir privačių miškų savininkai?

Valstybinių miškų urėdija biokurą ruošia centralizuotai, parduoda per biokuro biržą „Baltpool“. Didelė dalis miškų yra privačiose rankose. Jie irgi naudojami ir medienos ruošai, ir biokurui.

O kiek mes sugebame paimti biokuro ir koks yra nepanaudotas rezervas?

Grubiai imant, per metus Lietuvos miškai užaugina apie 20–22 mln. kub. m medienos. Iš to iškertama apie 10 mln. kub. m. Į rinką patiekiama 7–7,5 mln. kub. m. Lieka nuopjovos, viršūnės ir kt. Iš to dalį galima pasiimti biokurui, kur nederlingi dirvožemiai – dalį palikti trąšai. Dar papildomai šakos, krūmynai.

Dalis iš miško – nepaimama, nes yra per brangu paruošti. Iš jaunuolyno ugdymo iškertami medžiai paliekami sutręšti. Lemia technologijos ir kainos, savikaina. Rankomis ištraukti norinčių nėra, o mažajai technikai turi būti pritaikytas įstatyminis reguliavimas. Kad technikai pravažiuot, griebtuvais pasiektų 7–8 m, o dabar reikalavimas – kad būtų 24–25 m. Arkliukais nedirba niekas, o technika ne visur galima išvažinėt.

Apibendrinant biomasės mes tikrai turim, o kad ji būtų ekonomiškai prieinama, tai turi būti atitinkamos technologijos, kad kuo pigiau, kuo efektyviau pagaminti ir kad reguliavimas nesukurtų dirbtinių barjerų.

Dėl nepanaudoto rezervo. Seime buvo konferencija, tai dr. Albino Tebėros (Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos Miškininkystės katedros doc. – ŪP portalo past.) skaičiavimais, Lietuvos miškuose yra 66 mln. kietmetrių griūnančių, išdžiūvusių medžių. Iš to skaičiaus, pagal Valstybinę miškų tarnybą (VMT), yra apie 33 mln. kub. m sausuolių.

Kitaip sakant, biokurui lieka nepanaudota, sutręšta mažiausiai 33 mln. kub. m. Užsiminėte, kad ūkiškiau tvarkytis nepadeda ir esamos tvarkos...

Dabar matom – masiškai džiūsta spygliuočiai. Norint kažkiek stabdyti kenkėjų plitimą, reikia laiku išimti medžius. Susiduriam su problema: kol išrašo leidimą (kirsti), kol suderina biurokratinius dalykus – užtrunka 1–2 mėn. Jau post factum – vabalai išskridę ant kitų medžių.

Kai gaisras, pradžioje reikia gesinti, o paskui žiūrėti. Praktika tokia, kad VMVT specialistai, prieš išduodami leidimą ir apsidrausdami, jei tik miškas saugomoje teritorijoje, kreipiasi į saugomos teritorijos direkciją suderinimui. Terminas 20 darbo dienų, dar gali prasitęsti 5 darbo dienas... O dar kiek laiko užima darbai, kad galėtum kreiptis į VMT. Kinivarpos medį pražudo per mėnesį du.

Autorės nuotraukos

Titulinėje - LMSA vadovas Algis Gaižutis