Darbas Seime: kiekviena diena kaimo labui

Neabejoju, kad daugiausia žmonių dėmesio sulaukė valdančiųjų inicijuota ir buldozeriu stumta mokestinė reforma. Džiugu, kad ūkininkai, matydami didėsiančios mokestinės naštos keliamą grėsmę savo ūkių išlikimui, su tuo nesitaikstė ir sukilo protestuoti. Seime mokesčių kėlimą taip pat palaikė ne visi. Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir krikščioniškų šeimų frakcija nepalaikė mokestinės naštos didinimo nei žemdirbiams, nei kitoms visuomenės grupėms. Bandžiau klausti finansų ministro, kokie tokio drastiško mokesčių didinimo gyventojams tikslai? Kam to reikia? Deja, rišlaus atsakymo taip ir neišgirdau. Laikiausi ir laikausi pozicijos, kad iš žmonių surenkami mokesčiai turi būti išleidžiami itin apgalvotai, skaidriai ir ūkiškai. Prieš didinant mokesčius, mano nuomone, būtina pirmiausia įsivertinti tuos, kuriuos jau surenkame – ar tikslingai valstybė juos išleidžia? Ar neįmanoma išlaidauti taupiau, prireikus didinti finansavimą, pavyzdžiui, krašto apsaugai? Štai valstybės kontrolierė I. Segalovičienė Seime pristatė praėjusių metų valstybės biudžeto vykdymo ataskaitų rinkinių audito išvadas. Jos pristatymas pribloškė: pasirodo, pernai net 18 mln. Eur išleista netinkamai, o dėl 680 mln. Eur nėra patvirtinimo, kur jie išleisti. Vadinasi, 700 mln. Eur kažkur ištaškyta. O štai gyventojai spaudžiami mokėti naujus ar didesnius mokesčius, kad surinktume dar daugiau. Kas garantuos, kad tie papildomai iš gyventojų išpešti pinigai bus išleidžiami tinkamai?

Užuot didinus gyventojams mokesčius, finansų ministrui siūliau alternatyvius lėšų šaltinius, pavyzdžiui, iki 30 proc. mažinti biurokratinio aparato išlaidas (pripažinkime, Lietuvoje jis itin išvešėjęs). Seime buvau įregistravęs pataisą, kad sutaupytos Seimo narių parlamentinės veiklos lėšos būtų skirtos gynybos fondui, deja, šią mano iniciatyvą palaikė vos trečdalis Seimo narių. Siūliau laikinai atsisakyti investicijų į nebūtinus objektus, aktyviau kovoti su šešėliu, papildomai apmokestinti neprognozuotus pelnus, galop, jei lėšų tikrai trūksta – skolintis iš gyventojų, bet ne prastesnėmis sąlygomis nei iš fondų. Bandžiau įrodyti finansų ministrui, kad norint galima lėšų surasti ir nedidinant mokesčių. Neabejoju, visuomenė pasiūlytų ir daugiau, mano dar neįvardytų šaltinių. Tik reikia žmones girdėti. Naujais mokesčiais smaugti ir taip sunkiai maistą beįperkančius gyventojus yra trumparegiška ir nehumaniška.

Džiugu, kad pavyko sustabdyti pirmojo būsto apmokestinimą visuotiniu nekilnojamojo turto mokesčiu. Pats rengiau pasiūlymą, argumentuodamas, kad daugybės žmonių siekis yra turėti nuosavą gyvenamąjį būstą. Tam žmonės ilgą laiką taupo, ima paskolas bei, siekdami didesnių pajamų, daug dirba ir ne tik viename darbe. Nuosavo būsto turėjimas sulaiko asmenis išvykti iš Lietuvos, o tai yra svarbus veiksnys, vertinant demografinę situaciją. Džiaugiuosi: pavyko pasiekti, kad daugeliui gyventojų pagrindinis gyvenamasis būstas nebūtų apmokestintas.

Žemės ūkio bendruomenei didžiausią susirūpinimą neabejotinai kėlė valdančiųjų ketinimas ne procentais, o kartais didinti gyventojų pajamų mokestį (GPM). Visa „valstiečių“ frakcija Seime palaikė žemdirbius – suvokiame, kad ūkininkai aprūpina mūsų šalį maistu, be kurio nesugebėtume išgyventi. Rėmiau Kaimo reikalų komiteto iniciatyvą ūkininkams taikyti gerokai mažesnį, nei siūlė finansų ministras, GPM tarifą. Džiugu, kad tai pavyko.

Teikiau siūlymą ir dėl kelių mokesčio lengvatos pirminės žemės ūkio produkcijos (pieno, grūdų ir kt.), pašarų, maisto gamintojams (įskaitant ir jiems skirtų žaliavų) už jų veiklai ir produkcijos realizavimui naudojamų transporto priemonių naudojimąsi mokamais keliais. Nors kelių mokesčiai augs, pavyko pasiekti, kad ūkininkams jie nebūtų tokie skausmingi, kaip planavo finansų ministras.

Aktyviai sekiau ir tai, kas vyksta europinėje arenoje. Lietuvoje viešėjusiam naujajam ES žemės ūkio komisarui priminiau 52 tūkst. Lietuvos žemdirbių pasirašytą ir prieš 7 m. Europos Parlamentui įteiktą peticiją, ragindamas įgyvendinti joje išdėstytus reikalavimus – suvienodinti tiesiogines išmokas. Metas užbaigti gėdingą mūsų žemdirbių diskriminaciją, jau trečią dešimtmetį mokant jiems mažesnes nei ES vidurkis išmokas. Taip pat paraginau ES žemės ūkio komisarą ES teisės aktais apibrėžti, kad žaliavinių žemės ūkio produktų gamintojui mokama supirkimo kaina būtų aukštesnė nei gamybos savikaina. Į tokią gamybos savikainą būtina įskaičiuoti viską: tiek išlaidas įsigytiems pašarams, tiek pašarų paruošimui ūkyje, sėkloms, trąšoms, augalų apsaugos produktams, su gyvulių priežiūra susijusias išlaidas, pavyzdžiui, veterinaro ar apsėklintojo paslaugas, žemės ūkio technikos ir pastatų priežiūros sąnaudas, darbo užmokestį tiek ūkininkui, tiek ūkyje dirbantiems asmenims, nuomos, nusidėvėjimo, palūkanų, mokesčių ir kitas išlaidas. Ūkininkas yra silpnoji maisto grandinės dalis, bet be ūkininko visa grandinė subyrės ir jos nebeliks. Tad užsiimkime rimtai jį apsaugoti nuo nesąžiningo kitų grandinės dalyvių elgesio, kad apsaugotume galutinį vartotoją nuo maisto produktų trūkumo.

Rengiantis artėjančiai naujai ES Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) 2028–2034 m. reformai, paraginau ES žemės ūkio komisarą išsaugoti BŽŪP atskirą biudžetą, atskirtą nuo kitų sričių, ir užtikrinti, kad jis būtų pakankamas – toks, kuris paskatintų į sektorių aktyviai ateiti jaunus ir naujus ūkininkus.

Kaip matote, ruduo Seime laukia ne mažiau įtemptas. Esu dėkingas, kad aktyviai kreipiatės, dalijatės siūlymais, keliate problemas. Esu atviras, pasiekiamas ir įsipareigojęs dirbti Jūsų ir Lietuvos labui.

Apmokėta iš su Seimo nario parlamentine veikla susijusioms išlaidoms apmokėti skiriamų lėšų.

Nr. 188/7