Didžiausias galvos skausmas – realizacija

Pelno nedaug

G. Liakavičius savarankiškai ūkininkauja tik penkerius metus, nuo 2020-ųjų. Tačiau šeimos ūkio pradžia galima laikyti kur kas ankstesnius laikus – 2000-uosius, kai ūkį kūrė G. Liakavičiaus močiutė, vėliau ūkininkavo jo tėvai, o galiausiai prisijungė ir jis pats su broliu. „Nuo pat vaikystės esu susijęs su žemės ūkiu“, – prisipažino „Ūkininko patarėjo“ pašnekovas.

Tik pradėjęs ūkininkauti, G. Liakavičius augino žirnius, pupas, kurie pagal to meto klasifikaciją buvo priskirti prie daržovių. Ūkis buvo įvardijamas kaip augalininkystės su daržininkystės pakraipa, nes žirnių ir pupų ūkyje buvo auginama labai daug, kur kas daugiau negu grūdinių kultūrų. Bet ūkininkas greitai suprato, kad iš žirnių ir pupų daug pelno nesulauks. Todėl pastaraisiais metais sėjo nedidelius šių kultūrų plotus. Dabar ūkis yra augalininkystės, auginami kviečiai ir rapsai. Tiesa, ūkininkas neatmeta galimybės ateityje vėl grįžti prie daržininkystės, jei pasikeis situacija.

Pirmi nenuvylė

Eksperimentuoti nebijantis jaunasis ūkininkas šį pavasarį pirmą kartą pasėjo sojų. Rudenį iš netradicinės, Lietuvoje dar nelabai populiarios, bet vis labiau populiarėjančios kultūros kūlė apie 2 t/ha. Iš viso pabandymui G. Liakavičius sojas augino 4 ha plote. Derliumi nenusivylė, maždaug tiek prikulti ir tikėjosi.

„Esant nuolat kintančiai rinkai, reikia ieškoti optimalių variantų. Seniau buvo aišku, pavyzdžiui, kad pasėjęs tam tikrą kviečių plotą, pardavęs nuimtą derlių, gausi maždaug aiškią pinigų sumą. Šiuo metu prognozuoti kažko konkretaus neįmanoma. Todėl nusprendėme išbandyti alternatyvą tradicinėms kultūroms, nišą, kuri galbūt ateityje bus populiaresnė“, – pasakojo ŪP pašnekovas.

Pirmus metus auginant sojas, neišvengta ir klaidų. G. Liakavičius pastebėjo, kad reikėtų geriau įdirbti žemę – tai padėtų sumažinti pasėlių piktžolėtumą ir išvengti dalies derliaus praradimų.

Investicijos į sojų auginimą nėra didelės. Tačiau didžiausia blogybė, ūkininko teigimu, – labai vėlai imamas derlius. Lieka tik teorinės galimybės rudenį pasėti žiemines kultūras vietoje nuimtų sojų. „Esame nauji sojų augintojai Lietuvos rinkoje. Aiškinomės, ar mūsų sojos tinkamos sėklai. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad prieš sėją sojų sėklas būtina apvelti specialiomis bakterijomis. Bandysime taip paruošti savo sėklą, gal dalį sėklos pirksime iš kitų ūkininkų“, – teigė ŪP pašnekovas.

Ūkininkas susidūrė su problemomis realizuojant išaugintas sojas. Nors buvo girdėjęs, kad Lietuvoje jau yra firma, kuri sojas superka įvairiais kiekiais, tikrovė pasirodė esanti kitokia. Paaiškėjo, kad tik vienoje šalies vietoje įmanoma parduoti sojas ir tik tam tikrus kiekius.

„8 t sojų – per mažai. Tiesa, yra ūkininkų, kurie mielai sojas pirktų sėklai. Bet mes kol kas dar nesame pasidarę sėklos daigumo bandymų, todėl į šį reikalą žiūrime labai atsargiai“, – apie sojų auginimo ir realizavimo niuansus kalbėjo ūkininkas.

Kiek gauni, tiek atiduodi

Iš viso G. Liakavičius dirba 105 ha žemės. Išsinuomoti žemės, pasak ūkininko, dar pavyksta, bet įsigyti – jau problema. „Ūkininkauja ir mano tėvas, ir brolis, galima sakyti, jog mūsų ūkis – šeimos, dirbame iš viso 320 ha. Aš beūkininkaudamas spėjau ir A. Stulginskio universitete žemės ūkio inžinerijos ir vadybos mokslus baigti. Nenorėjau jaustis visai „žalias“. Tik vėliau, kai teikiau prašymą paramai gauti, mano įgyta specialybė nebuvo įskaityta, kaip žemės ūkio srities. Teko dar papildomai išklausyti ūkininkavimo pradmenų kursus, kad jau tikrai galėčiau vadintis ūkininku“, – apie kuriozišką situaciją pasakojo ŪP pašnekovas.

Jei būtų galimybė atsukti laiką, ūkininkas tikino, kad galbūt rinktųsi studijuoti agronomijos mokslus, nes šios srities žinių augalininkystės ūkio savininkui kartais pritrūksta.

Šiemet G. Liakavičius įsigijo krautuvą. „Kiek gauni iš ūkio, tiek ir vėl jam atiduodi. Norisi ūkį plėsti, gerinti, didinti, optizmizuoti visą procesą, kad būtų galima kuo daugiau laiko skirti sau ir šeimai. Bet kol kas sukasi užburtas ratas. Su broliu dirbame ne tik ūkyje – aš pardavinėju žemės ūkio techniką, jis yra vienos bendrovės generalinio direktoriaus pavaduotojas. Didžiausias mano noras, kad ateityje būtų galima tik iš ūkio išgyventi, kad nereiktų blaškytis“, – ŪP prisipažino pašnekovas.

Dar viena G. Liakavičiaus svajonė – kad ir grūdų sandėlis, ir patalpos technikai laikyti būtų vienoje vietoje. Dabar technika, trąšos laikomi atskirai, angarai vieni nuo kitų nutolę po 1 km. Dar kitoje vietoje – du garažai.

Auga pamaina

33 m. G. Liakavičius yra sukūręs šeimą, su žmona Simona augina penkiametę dukrą Patriciją. Ūkininkas neslėpė, kad su dukra ūkyje praleidžia daug laiko, nes žmona dirba pamaininį darbą. „Ir žemę dirbame, ir sėjame, ir grūdus vežame su Patricija. Būdama mažesnė, ant mano kelių traktoriuje ir pietų miego numigdavo. Kai darbai ūkyje baigiasi, dukra pradeda nerimauti ir klausinėti, kada vėl galėsime važiuoti traktoriumi“, – pasakojo G. Liakavičius.

Nors mergaitė dar nedidelė, jos polinkis prie žemės ūkio darbų, technikos, tėvo teigimu, daugiau negu akivaizdus. Kol kas galima drąsiai sakyti, kad auga būsima ūkininkaitė. „Nelabai, tiesą pasakius, dėl to džiaugiuosi. Ūkininkauti ir vyrams nelengva. Juk neužtenka tik žinių, išmanymo, planavimo, skaičiavimo, dar reikia turėti ir fizinės sveikatos, ištvermės. Merginoms ir moterims tikrai sunkiau. Pamatysime, koks dukros pasirinkimas bus, kai užaugs“, – svarstė ŪP pašnekovas. 

Kalbėdamas apie Lietuvos žemės ūkio perspektyvas, G. Liakavičius pažymėjo, kad vis labiau šalyje įsitvirtina ir geriausius šansus normaliai gyvuoti turi stambūs ūkiai. „Norėdamas išlikti, ir mūsų šeimos ūkis privalės plėstis, tapti modernesnis. Kitos išeities nėra“, – įsitikinęs Gilaičių k. ūkininkas. 

Kristinos KAZLAUSKAITĖS ir autorės nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja