Diskusijos dėl būsimos BŽŪP tęsiasi, bet aiškumo nedaugėja

EK nesugeba atlikti poveikio vertinimo dėl būsimos BŽŪP – taip airių portalui „Agriland“ teigia ir Europos Parlamento narė Nina Carberry, neseniai pateikusi keletą pakeitimų dėl pirmojo oficialaus Europos Parlamento atsakymo į Komisijos ilgalaikio biudžeto pasiūlymą.

Praėjusių metų liepą Europos Komisija paskelbė savo pasiūlymą tradicinę dviejų ramsčių BŽŪP struktūrą pakeisti vienu Europos fondu. Tai pirmas kartas nuo BŽŪP įkūrimo 1962 m., kai nebus specialaus ES fondo žemės ūkiui, o finansavimą valstybės narės teiktų pagal individualius nacionalinės ir regioninės partnerystės (NRP) planus.

Dėlioja poziciją

Europos Parlamento Biudžeto komitete šiuo metu mėginama parengti išsamesnę poziciją dėl būsimo BŽŪP finansavimo.

Europarlamentarė N. Carberry didžiausios parlamento politinės frakcijos – EPP, turinčios 190 narių, – buvo paskirta vadovauti deryboms dėl būsimosios BŽŪP Biudžeto komitete.

„Biudžeto komitete didelį susirūpinimą kelia tai, kad nėra specialaus BŽŪP reglamento poveikio vertinimo. Negalime sau leisti pertvarkyti tokios svarbios politikos tinkamai neįvertinę, kas veikia, o kas – ne“, – teigė europarlamentarė.

Europos Audito Rūmai neseniai išreiškė susirūpinimą dėl Komisijos pasiūlymų neaiškumo ir perspėjo, kad tai gali sukelti netikrumą bei atidėti lėšų skyrimą.

„Negalime ignoruoti patirties, įgytos įgyvendinant esamus BŽŪP strateginius planus“, – teigė N. Carberry.  – „Ūkininkai investavo daug laiko ir išteklių į dabartinę sistemą. Šios pamokos turi būti bet kokių būsimų pokyčių atspirties taškas.“

Siūlo didinti biudžetą

Europos Parlamentas jau paragino kitoje daugiametėje finansinėje programoje (DFP) BŽŪP skirti bent 419 mlrd. eurų. Tai būtų reikšmingas padidėjimas, palyginti su pradiniu 300 mlrd. eurų finansiniu paketu, kurį Europos Komisija siūlė praėjusių metų liepą.

Be to, EP narių pateiktuose pakeitimuose raginama, kad BŽŪP liktų atskira ir autonomiška programa ES biudžete.

„Negalime padaryti daugiau su mažiau, ypač kai kalbama apie mūsų kartų atsinaujinimo ir aplinkosaugos ambicijų įgyvendinimą“, – teigė N. Carberry.

Komisijos vizija

Tuo tarpu, kaip aiškina pati Europos Komisija, BŽŪP integravimui į nacionalinius ir regioninius partnerystės (NRP) planus bus skirtas lėšų paketas, kuris iš viso sudarys 865 mlrd. eurų. Šį paketą sudaro BŽŪP asignavimai po 2027 m. ir įvairūs finansiniai ištekliai, kuriais galės naudotis ES šalys.

Bent 300 mlrd. eurų biudžetas esą užtikrins BŽŪP paramos ūkininkams nuspėjamumą ir stabilumą. Iš šių pinigų ūkininkams bus skirta 293,7 mlrd. eurų suma („stabilumui ir nuspėjamumui užtikrinti“).

Dar 6,3 mlrd. eurų esą bus skirta padėti ES šalims rinkų sutrikimo atveju.

Tuo tarpu pagal Nacionalinius regioninės partnerystės planus ES šalys 2028–2034 m. turės 453 mlrd. eurų „žemės ūkio ir kaimo vietovių poreikiams tenkinti, vadovaudamosi konkrečioms šalims skirtomis BŽŪP rekomendacijomis“.

Kas priims sprendimus?

Liublianos universiteto (Slovėnija) žemės ūkio politikos ir ekonomikos profesorius Emilis Erjavecas, kuris yra projekto, remiančio 2023–2027 m. nacionalinių BŽŪP strateginių planų rengimą ir stebėseną, narys, „Agroportal“ sako, jog BŽŪP pertvarkos siekiantiems eurobiurokratams reikėtų paskubėti: „Jei ES nori, kad naujas finansavimo metodas įsigaliotų iki 2028 m., susitarimas dėl DFP turi būti sudarytas iki 2026 m. pabaigos arba, po įprastos dramos, kuri kaskart kyla DFP derybose tarp grynųjų įmokų mokėtojų ir grynųjų gavėjų, ne vėliau kaip 2027 m. vasario mėn. Taigi lieka labai mažai laiko parengti kiekvieną NRP. Siūlomas vienas fondas ir tradicinių ES politikos sričių, pirmiausia sanglaudos, BŽŪP ir vidaus reikalų, sujungimas pareikalaus naujo strateginio BŽŪP prioritetų ir intervencijų formulavimo“.

Profesoriaus manymu, esminis pokytis susijęs su tuo, kas priims sprendimus: „NRP bus vienas dokumentas, apimantis visas viešąsias politikos kryptis, bendrai finansuojamas iš ES fondų. Todėl jam reikalingas išsamus tarpžinybinis koordinavimas. Valstybės narės tai organizuos skirtingai, tačiau „koordinuojanti institucija“ greičiausiai bus vyriausybės kabineto arba generalinio sekretoriato lygmeniu, finansų arba sanglaudos portfelio lygmeniu. Tik keliose šalyse, ypač šiaurės dalyse, žemės ūkio ministerijos gali vadovauti koordinavimui. Didžiojoje pietų ir rytų dalyje, kur sanglaudos finansavimas tradiciškai buvo didelis, koordinavimas beveik neabejotinai nebus vykdomas kartu su žemės ūkiu.

Programavimui ir lėšų paskirstymui peržengiant žemės ūkio burbulo ribas, prioritetai, priemonių pasirinkimas ir skirtingiems prioritetams skiriamo finansavimo dalys gali pasikeisti. Ši perspektyva kelia nerimą žemės ūkio sprendimus priimantiems asmenims ir ūkininkų organizacijoms bei skatina jų pasipriešinimą NRP modeliui.

Kiek pokyčių gali atnešti kitokia sprendimų struktūra? Tie, kurie yra susipažinę su Briuseliu ir nacionalinėmis sostinėmis, atpažins tradicinę įtampą tarp „sanglaudos šalininkų“ (dažnai susijusių su finansų ministerijomis) ir žemės ūkio politikos veikėjų. Sanglaudos mąstymas linkęs teikti pirmenybę didesniems, labiau į miestus orientuotiems projektams ir yra mažiau linkęs į išskirtinius žemės ūkio aspektus. Už to slypi įprasta politinės-ekonominės dinamikos samprata, kai įtakingi veikėjai ginčijasi dėl projektų atrankos ir išteklių paskirstymo.

Jei sanglaudos ir finansų ministerijos imsis vadovaujančio vaidmens, jos greičiausiai susilpnins žemės ūkio pirmenybę skirstant BŽŪP lėšas. Istoriškai tai daugiausia buvo žemės ūkio sektoriaus vidinis procesas, kurį tikrino Komisija. Pagal NRP „kažkas kitas“ nustatys politikos prioritetus ir skirs lėšas arba bent jau turės čia didelę įtaką“.

Parengė Ričadas Čekutis