N. Gužauskienė „Ūkininko patarėjui“ pasakojo, kad jos ryšys su kaimu užsimezgė prieš daugelį metų, kai gimus dukrai jauna šeima ieškojo vietos, kur galėtų įsikurti. Draugų pasiūlymas atvykti į Jurbarko r. tapo naujo gyvenimo pradžia. Čia šeima augino daržoves, turėjo nedidelį ūkelį. Šeimai pagausėjus, moteris ėmė kepti duoną ir, kaip teigė, tą darė daugiau iš smalsumo.
Vėliau gyvenimas ją atvedė į kepyklą, esančią Raseiniuose. Ten duonos kepimas tapo ne tik įdomiu užsiėmimu, bet ir darbu, kuris N. Gužauskienei iš karto patiko. Ji pajuto, kad šis darbas ir duonos gaminimo procesas yra ne tik artimas, bet ir teikiantis malonumą. Moteriai duonos kepimas patiko ir dėl to, kad visą procesą galima atlikti rankomis – nuo pradžios iki pabaigos, ir gauti puikų rezultatą.
„Kaip daržovės užauginamos nuo mažo daigelio, o grūdai subręsta iki javų derliaus, taip ir duonos kelias prasideda nuo raugo, kuris tęsiasi tešlos minkymu, kildinimu ir baigiasi iškeptu duonos kepalėliu. Todėl kai visą procesą valdai pats ir į darbą eini su maloniomis emocijomis, žinodamas, ką ir kaip nori padaryti, jį malonu atlikti“, – atviravo duonos kepėja.
Darbšti moteris įsitikinusi, kad duonoje atsispindi ir ją kepančio žmogaus nuotaika. Pasak jos, jeigu kepant duoną bus užvaldžiusios blogos emocijos, blogos mintys, gero produkto pagaminti nepavyks. Todėl duonos kepimą ji vertina ne tik kaip darbą, bet ir kaip procesą, kuriam reikia susikaupimo, geros nuotaikos, šviesių minčių ir meilės tam, ką darai.
Dirbdama kepykloje, N. Gužauskienė sutiko gerų mokytojų, iš kurių mokėsi ne tik duonos kepimo paslapčių, bet ir pajuto, kiek šiame darbe yra svarbus santykis su pačiu savimi. Geri mokytojai jai padėjo išmokti amato, tačiau, kaip pripažįsta, vien žinių neužteks, jei žmogus nemėgs to, ką daro. Jei darbas neteiks džiaugsmo, gero rezultato tikrai nebus.
„Duonos kepimas man yra tarsi meditacija. Čia susilieja ne tik rankų darbas, bet ir vidinė žmogaus būsena: šviesios mintys, gera nuotaika, nusiteikimas. Su duona aš pasišneku, kubiliuką paglostau, raugą pašnekinu. Žiūriu, kaip jis burbuliuoja, ir sakau: „Na, va, kaip gražu, skaniai kvepi, labai gerai...“ Tada atidengiu kubiliuką, ir raugas tarsi kalbasi su manimi. Ir tada einu dirbti“, – šypsojosi N. Gužauskienė.
Kai kepykla sustabdė veiklą, N. Gužauskienė kurį laiką buvo likusi be darbo. Maždaug pusę metų ji svarstė, kuo galėtų užsiimti toliau, kol neišgirdo atsakymo, kurį pasiūlė patys artimiausi žmonės. „Kepti duoną mane paskatino vaikai. Jie sakė, kad imčiausi to darbo, kurį gerai mokėjau daryti ir kuris man teikė džiaugsmą. Vaikai įtikino, kad pradėčiau kepti duoną. Tiek ir tereikėjo“, – prisiminė ŪP pašnekovė.
Taip šeimos paskatinimas jai tapo naujo veiklos etapo ir verslo pradžia. Moteris pasakojo, kad iš pradžių kepė kelių rūšių duoną – juodą ir šviesią, nes juodą labiau mėgo ji pati, o šviesią – Nijolės vyras. Šie šeimos skoniai ir tapo pirmuoju įkvėpimu gamybai. Ilgainiui duonos rūšių daugėjo. Šiandien N. Gužauskienė kepa tradicinę juodą duoną bei su sėklomis, taip pat šviesią duoną su sėklomis ir be jų, ruginę ir grikių duoną, duoną be glitimo ir kt. Duonos kepėja teigė, kad ji nuolat ieško naujų idėjų, išbando naujus receptus ir tik tada juos įtraukia į gamybą. Tačiau naujovės pirmiausia keliauja ant artimųjų stalo. Naują gaminį ištestuoja vyras, įvertina artimieji ir, jei produktas patinka, tik tuomet jis pasiekia pirkėjus.
Iš pradžių moteris duoną kepė namuose. Jai pakako vienos orkaitės, vėliau prireikė antros, trečios. Tačiau, augant veiklai, jos namuose ėmė trūkti ne tik vietos, bet ir galimybių kepti didesnius kiekius duonos. Todėl moteris pradėjo ieškoti tinkamų patalpų Raseiniuose ir jas išsinuomojusi įkūrė mažąją bendriją „Nijolės duona“. „Ne viską žmogus vienas pats gali išmanyti, todėl kreipiausi pagalbos, konsultavausi ir sulaukiau pagalbos. Viską galima padaryti, kai darai“, – bendrijos įkūrimo pradžią prisiminė darbšti moteris, kuri duoną savarankiškai kepa jau trečius metus.
Kepėja duonos asortimentą šiuo metu papildė ir bandelėmis – jų ypač teiraujasi smaližiai. Kaip teigė N. Gužauskienė, žmonės, paragavę jos kepamos produkcijos, ją pamėgsta, o vėliau sugrįžta ir klausia, kada jos ir vėl bus galima įsigyti. Šviežia ir skani produkcija vežama į Raseinių r. turgelius, daugiausia į mažesnius miestelius, į kuriuos vykstama kartą per savaitę. Turgeliai – ne tik gaminamos produkcijos pardavimo vieta, bet ir tiesioginis bendravimas su žmonėmis. Kalbėdama su pirkėjais, duonos kepėja išgirsta, ko jie pageidauja, kokie jų lūkesčiai, sužino, ar patiko gaminiai. „Geriausias atsakymas, kai žmogus ateina ir sako: „Pirkau, noriu dar.“ Didesnio pagyrimo ir nereikia“, – prisipažino N. Gužauskienė.
MB „Nijolės duona“ įkūrėja palaiko glaudų ryšį su ūkininkais. Vienas jos bendradarbiavimo partnerių – Raseinių r. ekologinį grūdininkystės ūkį puoselėjantis Dovydas Milius. Iš šio ūkio moteris perka miltus savo kepiniams. „Ir nors jų šeima jaunesnio amžiaus, o mes – pusamžiai, sutariame gerai. Ir tai yra malonu“, – nuoširdžiai pasakojo duonos kepėja.
Ji bendrauja ir su Zelbų šeimos ūkiu „Zelbukis“, kuris įsikūręs Šiaulių r. Ši šeima, auginanti grūdines kultūras, turi savo malūną, kuris yra netoli Kryžių kalno. Zelbai mala savo pačių užaugintus kviečius, gamina aukščiausios bei pirmos rūšies kvietinius miltus, kviečių sėlenas, o girniniu malūnėliu mala viso grūdo rupius kvietinius, ruginius, speltos bei kt. miltus.
N. Gužauskienė pasakojo, kad neseniai Raseiniuose duris atvėrė MB „Nijolės duona“ parduotuvėlė. Tad dabar pirkėjai dar patogiau galės įsigyti pamėgtos duonos bei kitų kepinių, iškeptų su meile, o duonos kepėjai tai yra dar viena galimybė būti arčiau savo pirkėjų, išgirsti jų norus ir toliau kurti tai, ką žmonės noriai renkasi savo kasdieniam stalui.
Nijolės GUŽAUSKIENĖS ir autorės nuotraukos
Projektą iš dalies finansuoja