Dvi susisiekiančiųjų indų dalys

– Vyriausybės programos XII skyriuje yra įsipareigojimas imtis kompleksinių veiksmų, siekiant sustabdyti biologinės įvairovės nykimą, o esant poreikiui ir finansinėms galimybėms – ją atkurti ir palaikyti gerą jos būklę. Taip pat bus siekiama, kad ekosistemų būklė Lietuvoje būtų atkuriama iki tvaraus jų  funkcionavimo. Gal galėtumėte pakomentuoti, kaip bus siekiama šių tikslų ir kieno sąskaita? Ar nuo to nenukentės Lietuvos žemės ūkis?

– Biologinės įvairovės apsauga, įskaitant gerą biologinės įvairovės būklės palaikymą ir užtikrinant tvarų ekosistemų funkcionavimą, yra visos valstybės ir jos piliečių pareiga. Šių tikslų bus siekiama atsižvelgiant į nacionalinius interesus, tarptautinius įsipareigojimus, be jokios abejonės, tai bus derinama ir su žemės ūkio sektoriaus poreikiais.

Žemės ūkis, kaip joks kitas sektorius, yra priklausomas nuo sveikos ekosistemos, todėl pagrindiniai atkurtos gamtos naudos gavėjai bus būtent ūkininkai. Be kitų šaltinių, gamtos atkūrimui bus siūloma naudoti ir bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) priemonėms įgyvendinti skirtas lėšas. Tokia pareiga jau numatyta šiuo metu galiojančiuose Europos Sąjungos (ES) reglamentuose, ir numatoma, kad ji bus išlaikyta ir naujame daugiametės finansinės perspektyvos reguliavime.

– Lietuva šiuo metu rengia Nacionalinį gamtos atkūrimo planą. ES mastu Gamtos atkūrimo reglamentas jau yra patvirtintas ir jau aišku, kad jo įgyvendinimui reikės milžiniškų lėšų. Iš kur Lietuva ims pinigų savojo gamtos atkūrimo plano įgyvendinimui?

– Lietuva, kaip ir kitos ES valstybės, atkūrimo priemones, numatytas Nacionaliniame gamtos atkūrimo plane, įgyvendins naudodama ES, nacionalinio biudžeto ir privačias lėšas. ES šiuo metu kaip tik pradėjo svarstyti Europos Komisijos (EK) pasiūlymus dėl kito daugiamečio finansinio periodo reguliavimo.

– Toje pat Vyriausybės programoje yra numatyta tobulinti miškų sektoriaus valdymą, atskiriant ūkinę veiklą nuo inspekcinės veiklos, o valstybinių miškų valdymą priskiriant Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM), kaip yra daugelyje ES valstybių narių. Dar programą tvirtinant Seime, jau pasigirdo kalbų, kad gal šis įsipareigojimas ir nebus įgyvendinamas. Kaip bus iš tikrųjų? Kodėl?

– Šiuo metu visos pagrindinės miškų valdymo institucijos – Valstybinė miškų tarnyba, Valstybinių miškų urėdija, Aplinkos apsaugos departamentas, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) – yra pavaldžios Aplinkos ministerijai (AM). Šis modelis leidžia institucijoms veikti koordinuotai, efektyviai naudoti administracinius išteklius ir greitai reaguoti į ekstremalias situacijas, pavyzdžiui, kovoti su žievėgraužių tipografų plitimu. Kelerius metus dėl žievėgraužių tipografų daromos žalos savivaldybėse buvo skelbiamos miškų stichinės nelaimės. Jas valdant, reikėjo greitos, suderintos įvairių tarnybų reakcijos – ir tai pavyko tik todėl, kad institucijos buvo pavaldžios vienai ministerijai. Jei miškų politika būtų išskaidyta tarp kelių ministerijų, padidėtų biurokratinė našta, atsirastų dubliavimosi ir neaiškumų, o reagavimo į krizines situacijas galimybės susilpnėtų.

Miškų politika tiesiogiai susijusi su klimato kaitos švelninimu, biologinės įvairovės išsaugojimu, aplinkosaugos valstybine kontrole, saugomų teritorijų tvarkymu, kraštovaizdžio formavimu, teritorijų planavimu ir erdvinių duomenų valdymu. Visos šios sritys priklauso AM kompetencijai, todėl natūralu, kad ir miškų politika turi būti formuojama čia. Tai leidžia suderinti aplinkosauginius, socialinius ir ekonominius interesus. Priskyrus ją kitai institucijai, atsirastų reali rizika, kad pirmenybė būtų teikiama siauriems ekonominiams tikslams, o aplinkosauginiai ir visuomenės interesai liktų nuošalyje.

– Ši Vyriausybė numatė užbaigti darbą, kurio iki šiol nesugebėjo užbaigti nė viena Vyriausybė – daugiau kaip tris dešimtmečius trunkančią žemės reformą. Kaip ketinama tai padaryti?

– Atkūrimo procesas kaimo vietovėse 99,97 proc. baigtas. AM neplanuoja jokių naujų teisėkūros pokyčių, tačiau vyksta nuolatinis bendradarbiavimas su NŽT, kuri vykdo nuosavybės teisių atkūrimo procedūras. AM nuolat teikiami duomenys apie šio proceso eigą.

– Iš kokių lėšų ketinama skirti finansavimą natūralių buveinių palaikymui ir priežiūrai, šių buveinių atkūrimo projektams, įtraukiant žemės ir miško savininkus, valdytojus ir naudotojus, valstybines institucijas, mokslininkus ir nevyriausybines organizacijas, kaip yra įsipareigota Vyriausybės programoje?

– Natūralių ir pusiau natūralių buveinių palaikymo bei priežiūros veiklos, kaip ir dabar, bus finansuojamos pasitelkiant ES, nacionalinio biudžeto ir kitų šaltinių lėšas. Svarbūs šaltiniai šiuo metu yra Aplinkos apsaugos rėmimo programa, Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginis planas, LIFE, HORIZON ir kitos programos.

Nuolatinio palaikymo ir priežiūros daugiausia reikia atviroms buveinėms, kurios naudojamos žemės ūkyje – pievoms ir ganykloms. Todėl didžiausią naudą teikia pievų ir ganyklų naudojimu paremtas gyvulininkystės sektorius. Būtina jį stiprinti, kad atsirastų natūralus interesas turėti ir tinkamai prižiūrėti pievas, ganyklas bei ganomas šlapynes.

– Vyriausybės programoje yra numatyta atkurti svarbiausius ekosistemines paslaugas teikiančius durpynus ir pelkes. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje prioritetas bus teikiamas pelkininkystei, o ne žemės ūkiui?

– Žemės ūkis yra strateginė ir svarbi Lietuvos ekonomikos kryptis, o pelkių atkūrimas šios krypties nekeičia. Atkurti durpynai ir pelkės su tinkamai reguliuojamu hidrologiniu režimu gali būti naudojami kaip ganyklos, rečiau – kaip šienaujamos pievos. Pelkininkystė apima įvairius kitus pelkių panaudojimo būdus, yra palyginti nauja žemės ūkio verslo šaka ir gali būti vykdoma tik labai ribotoje Lietuvos teritorijoje. Ji gali sėkmingai prisidėti prie specifinių klimato, biologinės įvairovės ir net krašto gynybos tikslų. Šie tikslai dar labiau pabrėžia žemės ūkio, kaip aplinkai reikšmingo sektoriaus, vaidmenį visuomenei.

– Nuo Vyriausybės programos gal pereikime prie „žemiškesnių“ reikalų. Šiuo metu galima pastebėti savotišką aplinkosaugos ir žemės ūkio priešpriešą. Kokios šio reiškinio šaknys? Kokias pagrindines aplinkosaugos problemas įžvelgiate ir ką ketinate daryti, kad ta priešprieša sumažėtų?

– Priešprieša kyla dėl skirtingų siekių ir nepakankamo dialogo. Žemės ūkio verslo tikslas yra maisto ir žaliavų auginimas, gamyba. Aplinkosauga kelia tikslus išsaugoti biologinę įvairovę, sveiką dirvožemį, švarų vandenį, riboti poveikį klimatui. Šiuos du skirtingus siekius suderinti turėtų padėti ES ir Lietuvos valstybės skiriama viešoji parama žemės ūkiui. Žinoma, maistą galima auginti ir taikant gamtai draugiškesnes praktikas, bet tai dažnai reikalauja papildomų pastangų arba sumažina žemės plotą, kuris gamybai naudojamas intensyviai. Pvz., šienauti pievą mozaikiškai ar šienauti vėliau, ganyti ekstensyviai, netaikyti gilaus arimo arba nearti dirvų arti vandens telkinio kranto.

Šiuo metu pagrindinės aplinkos išsaugojimo problemos žemės ūkyje yra šios: daugiamečių pievų mažėjimas, didėjantys monokultūriniai laukai, mažėjantis kraštovaizdžio elementų kiekis ir įvairovė, apdulkintojų ir paukščių nykimas, vandens telkinių pasklidoji tarša ir dėl to kylanti vidaus vandenų ir Baltijos jūros eutrofikacija. Visa tai reikšmingai prisideda prie biologinės įvairovės nykimo, vandenų ir dirvožemio taršos, tipiško kaimiško kraštovaizdžio praradimo.

Priešpriešą galėtų sumažinti kokybiškas dialogas, be pykčio ir kaltinimų. Ir nuolatinis ekologinis švietimas.

– Tarp agrarininkų, kai kurių politikų vis netyla kalbos, kad NŽT perdavimas AM buvo vos ne klaida, kurią dabar reikėtų ištaisyti ir NŽT vėl turėtų tapti pavaldi ŽŪM. Ar yra tam realių priežasčių ir galimybių, ar sutiktumėte su tuo?

– AM nuomone, žemės administravimo ir tvarkymo, geodezijos, kartografijos ir nekilnojamojo turto kadastro valdymo sričių perdavimas AM nebuvo klaida, nes bendrai vieno ministro kuruojamos statybos, teritorijų planavimo, žemėtvarkos ir geodezijos bei kartografijos sritys užtikrina teisėkūros nuoseklumą, nustatomi tarpusavyje suderinti, tikslingi reikalavimai, vykdoma sisteminga jų įgyvendinimo stebėsena, operatyviai reaguojama į praktikoje pasireiškiančias problemas. NŽT pavaldumo grąžinimui ŽŪM nėra jokių priežasčių ir galimybių.

– AM kuruoja ir statybų sektoriaus priežiūrą. Ne vienus metus ūkininkai skundžiasi, kad įvairių leidimų statyboms išdavimas užtrunka itin ilgai – kai kada daugiau nei metus, taip pat kyla problemų dėl jau ūkiuose pastatytų statinių paskirties keitimo. Jūsų pirmtakas jau pradėjo reikalavimų paprastinimo procesą, ar jis vyks ir toliau? Kokių dar pokyčių reikėtų laukti?

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. lapkričio 7 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.