Ekologinis ūkis Lietuvoje. Kur suklydome?

– Kokia Lietuvoje buvo ekologinio ūkininkavimo pradžia?

– 1987–1993 m. Lietuvoje parengėme ir Vyriausybė patvirtino bei pradėjome įgyvendinti Lietuvos ūkio pertvarkos į ekologinį programą, kurią pavadinome „Tatulos programa“. Buvome įsitikinę, kad mūsų nedidelė šalis gali suklestėti, jei joje dominuos būtent šeimos ūkiai, šeimos įmonės. O mūsų, mažos šalies, atveju – būtent ekologiniai ūkiai ir ekologinės įmonės. Kompleksinei „Tatulos programai“ įgyvendinti į funkcinę savivaldą subūrėme šalies ūkius, kooperatyvus, įmones, kurie buvo pasiryžę savo ūkius ar įmones pertvarkyti į ekologinius. Mūsų organizacija vykdė labai įvairius darbus – kreditavo ūkių ir įmonių verslo planus (ilgalaikiais neprocentiniai kreditais, ir gana stambiais), kai jie siekė ekologinio ūkio ar įmonės statuso, statė nuotekų valymo įrenginius, mėšlides, rengė ir vykdė švietimo ir mokymo programą, organizavo ekologiškų produktų muges, rūpinosi gamtos, aplinkos stebėsena ir užsakinėjo mokslinius tyrimus. Kaip tebemėgstu juokauti, neturėjome tik savo kariuomenės ir policijos.

Nuo 1990-ųjų Lietuva galėjo rinktis vieną iš dviejų krypčių – intensyvi pramoninė chemizuota žemės ūkio gamyba arba ekologinė žemės ūkio gamyba. „Tatulos programos“ siekis buvo ekologinė kryptis. Savo užduotis sėkmingai vykdėme iki 1997 m., vėliau – mažiau sėkmingai, maždaug nuo 2000 m. dalį funkcijų, kurias vykdė „Tatulos programa“, perėmė Žemės ūkio ministerija ir prie jos įkurta Nacionalinė mokėjimo agentūra. Tai lėmė ūkininkams, ypač smulkiesiems, didesnę biurokratijos naštą.

– Visgi biurokratija nebuvo didžiausias kliuvinys suklestėti ekologiniams ūkiams?

– Dar iki Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą (ES), joje vystyta intensyvi pramoninė chemizuota žemės ūkio gamyba. SAPARD (Specialiosios žemės ūkio ir kaimo plėtros pasirengimo narystei ES programos) investicinės paramos lėšos buvo beveik neprieinamos smulkesniems šeimos ūkiams, nes investavimo taisyklės buvo palankios ūkininkams, kurie vystė stambius, intensyvius pramoninius ūkius. Dėl to kaime labai sumažėjo darbo vietų, ateičiai praradome smulkiųjų ūkininkų, gamintojų potencialą. Iki 1990 m. daugelis žmonių, be pagrindinio darbo, dar užsiėmė ir ūkine veikla – augino kiaules, karves, daržoves. Tokių ūkelių buvo per 300 tūkst. Tai buvo puiki bazė visoje Lietuvoje vystyti ekologinį ūkį. Kad turėtume vartotojų pasitikėjimą ir garantuotume ekologišką produkciją, pirmieji pradėjome sertifikuoti produktus, prieš tai užsakėme sukurti sertifikavimo taisykles, nes tokių Lietuvoje nebuvo. Vėliau šį darbą perėmė organizacija „Ekoagros“. Pagal jos pateiktus sąrašus apvažiuodavome ūkius ir tikrindavome, ar nėra sertifikuotų nepagrįstai. Piktnaudžiavimo atvejų pasitaikydavo, bet retai.

Man labai patiko prancūzų pavyzdys. Jie prie Žemės ūkio ministerijos turi skyrių, prižiūrintį sertifikavimo įstaigas, kurių šalyje yra ne viena. Tai, kad Lietuvoje ekologiškų produktų sertifikavimu užsiimanti „Ekoagros“ nori aprėpti ir švietimą, ir produktų vystymą, yra negeras ženklas, nes reikalinga išlaikyti objektyvumą, išlikti trečiąja šalimi, kuri be naudos sau vertintų ūkius bei jų produkciją ir galėtų patikimai teikti sertifikatus.

Vienu iš iššūkių tapo kaime užaugintų produktų poreikis. Visuomenė darė spaudimą ekologinės gamybos ūkininkams, kad į ekologiškų gėrybių muges atvežtų nebūtinai ekologiškų, sertifikuotų produktų, svarbu, kad jie būtų kaimiški. Būdavo, net budėdavome, kad išlaikytume tik ekologišką asortimentą, nors dėl to tam tikra prasme nukentėdavome, nes turėjome mažiau ką pasiūlyti vartotojams. Koją kišo ir dalis žiniasklaidos, vadinamieji „glianciniai“ žurnalai, nes išreklamavo įprastų, kaimiškų produktų turgelius kaip ekologinus – tai buvo didelė skriauda ekologiniams ūkiams, nes juose nepalyginamai daugiau darbo.

– Ar dabar ekologinis ūkininkavimas tebevyksta kryptingai ar kažkur sustojome, įstrigome?

– 2000–2006 m. Lietuvai suteikta SAPARD programa buvo orientuota į intensyvią pramoninę ir chemizuotą žemės ūkio gamybą. Ši kryptis iš esmės pakeitė Lietuvos žemės ūkį ir pagrindine auginama bei eksportuojama žemės ūkio produkcija tapo grūdai, dėl kurių negrįžtamai nualinamas dirvožemis. Skirtingai nei Vakaruose, Lietuva labai nemėgo kooperatyvų, ypač pokolūkiniais laikais. Visgi „Tatulos programa“ sujungė visus ir viską – nuo ūkinės gamybos iki perdirbimo, realizacijos, mokslo ir kt. Sudarėme palankias sąlygas „Tatulos programos“ viduje kurtis kooperatyvams, bet mažiukai nenorėjo būti su mažais, dideli – su mažiukais, o stambieji jau patys dirbo kaip kooperatyvai. Galiausiai pralaimėjo visi. Manau, kad pritrūkome vidinės motyvacijos, dvasinio pasirengimo. Reikia labai didelio atsidavimo ūkininkauti ekologiškai ir kantrybės, nes pokyčiai vyksta pamažu. „Tatulos programai“ savo laiku pavyko tuos pokyčius paspartinti, deja, Lietuva, didžiąja dalimi, pasirinko chemizuotos žemės ūkio gamybos kryptį ir nusprendė auginti grūdus eksportui.

– Ar vartotojai pakankamai sąmoningi ir supranta apie ekologiškus produktus? Galbūt trūksta informacijos?

– Kai kūrėsi ES, pokariu visame regione trūko maisto, todėl žemės ūkio gamybos kryptį lėmė poreikis greitai, pigiai ir sočiai pamaitinti žmones. Tai efektyviausiai galima buvo padaryti pasirinkus pramoninę chemizuotą žemės ūkio gamybą. ES pirmieji pamatė, kad toks žemės ūkis labai pakenkė aplinkai ir žmonių sveikatai, todėl Vakarai atsisuko į ekologiją. Ir mes padarėme tą patį nedaug atsilikdami. Atvykę danų ekspertai įvertino mūsų pasiekimus, buvome kviečiami į konferencijas visoje Europoje, JAV, net Švedijos karalius asmeniškai kvietė į kolokviumą. Deja, šiuo metu ir Vakaruose ekologijos kryptis sulaukia daug priešiškumo. Turiu omenyje žemės ūkio sritį. Tai lemia visokie prisitaikėliai, kurie slepiasi po ekologijos vėliava, politinės partijos, kurios, pavyzdžiui, savo sprendimu netiesti greitkelio dėl vieno paukštelio, plačiai apsijuokia. Visgi, ekologiško maisto poreikis juntamas, nes žmonės daug keliauja, mato kitų šalių pavyzdį, ima domėtis sveika mityba. Tačiau Lietuvoje esame pasiekę stadiją, kai žmones tenkina tai, ką pavyksta gauti. Jau užsiminiau, kad turėjome apie 300 tūkst. mažų ūkių, kurie laikė karvių, kiaulių, augino daržovių sau ir dar atveždavo parduoti į miestą. Dabar kaimo vietovių gyventojai sako, kad per visą kaimą vos vienas žmogus telaiko kiaulę. Taigi, žmonės tenkinasi bet kuo, kas užauginta kaime, nesiekdami įsigyti būtinai ekologiškų produktų.

– Galbūt ne visi išgali maitintis ekologiškai, nes sertifikuoti produktai brangesni?

– Išpūstas kainų burbulas prekybos centruose yra dar viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje neklesti ekologinė žemės ūkio gamyba. Kaip minėjau, „Tatulos programa“ rūpinosi viskuo – nuo produkcijos iki jos realizavimo. Pamažu augo asortimentas, auginomės vartotoją ir visuomet žiūrėjome, kad ekologiški produktai nekainuotų daugiau nei pramoniniai chemizuoti. Lietuva turėjo galimybę išlaikyti stabilias ir prieinamas kainas. Ekologiški produktai kainavo tiek pat, kiek chemizuoti prekybos centruose ir 20 proc. daugiau nei chemizuoti turguose. Deja, įsivyravo nuomonė, kad „ekologiški produktai – ne mums“.

Žinoma, kai kuriose ekologinių produktų parduotuvėse būdavo ir 300 proc. antkainis ir tie produktai sugesdavo tiesiog lentynose, bet ekologinių gėrybių mugėse kainos buvo prieinamos kiekvienam.

– Minėjote, kad įstojus į ES žymiai sumažėjo smulkiųjų ūkių. Kiek dabar jų likę?

– Iš buvusių 300 tūkst. liko „ašaros“ sodiečių ūkelių, kuriuose auga ir kiaulė, ir karvė, buliukas pardavimui, vištos, o stambiųjų ūkių išliko panašiai tiek, kiek buvo kolūkių – apie 1 tūkst. Žmonės pavargo po darbų užsiimti ūkio priežiūra, nebuvo ir technikos, kuri būtų sumažinusi naštą. Dabar gražu žiūrėti, kokiais traktoriais ūkininkaujama stambiuosiuose ūkiuose. Galėjome taip pat padėti ir smulkiesiems ūkininkams, jei būtume išlaikę „Tatulos programos“ kryptį. Taip būtų buvę naudingiau ir žmonėms, ir valstybei. Manau, kad neišnaudotas galingas potencialas, nueita lengviausia – grūdininkystės – kryptimi, nualinant žemę. Žinoma, yra ir ekologinių stambiųjų ūkių, kurie nepaprastai atidžiai žiūri, kad žemė būtų gyva, bet dauguma užsiima pramonine chemizuota žemės ūkio gamyba.

Aš pats užaugau su šeimos augintu maistu ir dabar labai nesmagiai jaučiuosi parduotuvėse, nes, net turėdamas pinigų, nerandu, ką skanaus nusipirkti. Ko paklausi, daug kas ieško, kur nusipirkti kaimiškų produktų, bet tokių „kvailių“, kurie kaime užaugintų ir parduotų kiaulę, nebėra. Pajuokaujant galima sakyti, kad ekologiško maisto poreikį galbūt mažina tai, kad, ačiū Dievui, dar turime valstybinę, nemokamą ir gana pažangią medicinos sistemą. Pavyzdžiui, JAV dėl medicinos įstaigos pateiktų sąskaitų gali bankrutuoti vidutinis verslininkas, jei neturi draudimo.

Lyg ir esame už sveikatai palankią mitybą, bet suprantame labai siaurai, kad svarbu nepersivalgyti, nevartoti per daug gyvulinės kilmės riebalų. Dar esama visuomenėje tokio bangavimo tarp labai didelio ekologiškų produktų poreikio, kaip Švedijoje, ir nusiteikimo, kad viską išspręs medicina, kaip Lietuvoje.

– Kodėl vis dar nėra ekologiško maisto valstybinėse mokyklose, darželiuose, ligoninėse?

– „Tatulos programą“ iškart pradėjome nuo kassavaitinių ekologiškų gėrybių mugių mokyklose, kvietimus į didžiąsias muges platinome lopšeliams-darželiams, mokykloms. Siekėme nuo mažens augintis vartotoją, nes, kaip minėjau, perėjimas prie ekologinės žemės ūkio gamybos turėtų vykti pamažu. Taip pat kariuomenei apie 2000 m. parašiau raštą, kad galime aprūpinti ekologiškais produktais, kad jaunuoliai, būsimi tėvai, sveikai maitintųsi – teigiamo atsakymo nesulaukėme. Vis dar manau, kad pokyčiams reikia laiko, kad ekologiški sprendimai suveikia per tam tikrą laiką, kaip rodo Švedijos pavyzdys. Vakaruose irgi būna ekologinės krypties partijų, kurios praranda pasitikėjimą, pasitaiko įvairių pakenkimų, pristabdymų. Ne tik pas mus. Tad reikia toliau kryptingai dirbti. Galiu pasakyti, kad „Tatulos programa“ savo laiku padarė viską, ką galėjo, ir džiaugiuosi, kad toliau dirbama su vaikų darželiais, didelis dėmesys skiriamas regionams. Manau, reikia garsiai pripažinti ir pasakyti žmonėms, kad valstybė suklydo, pasirinkusi pramoninę chemizuotą žemės ūkio gamybos kryptį, ir suteikime pagaliau galimybę, viltį kaimo, mažo miestelio žmogui.

Projektą iš dalies finansuoja