Faktinis Europos gyvulininkystės ūkių dydis

Europos ūkiai įvairiuose regionuose siūlo didelę maisto produktų įvairovę. Todėl vidutinį ūkio dydį gana sunku apibrėžti. Europos Sąjungos žemės ūkio pagrindas visada buvo šeimos ūkiai. Palyginti su trečiosiomis šalimis, Europos ūkiai išlieka palyginti maži. Europos Sąjungoje ekonominiu požiūriu mažesni ūkiai užsiima mišria veikla. Šios hibridinės sistemos yra mūsų kultūros paveldo dalis, todėl sunku tiksliai apibrėžti vidutinį pieno, jautienos ar paukštininkystės ūkių dydį.

Reikėtų atsargiai vertinti ūkio dydį, finansinius išteklius, darbo jėgą ar laikomų gyvulių skaičių. Dėl mišrių sistemų sunku nustatyti statistiką apie mažiausią ūkį, todėl vieši duomenys daugiausia gaunami apie specializuotus ūkius iš 10 didžiausių Europos šalių gamintojų. Kas dėl gyvulininkystės produkcijos rūšies, galima laikyti, kad ribotas regionų skaičius Europos žemėlapyje lemia aiškią specializaciją.

Vidutinis gyvulininkystės ūkis Europoje nesiekia 50 hektarų, ūkyje laikoma mažiau nei 50 sutartinių gyvulių. „Vidutinis Europos gyvulininkystės ūkis“ naudoja 34 hektarus žemės ūkio paskirties žemės plotą ir laiko 47 sutartinius gyvulius. Net intensyviausios gyvulininkystės regionuose, Europos top-10 šalių, vidutinis ūkis naudoja 51 ha žemės, arba 35 futbolo aikštes, o ūkyje dirba maždaug du žmonės ir laikomi 79 sutartiniai gyvuliai, kurių bendra vertė siekia 138 000 eurų.

Eurostato statistika rodo, kad Europos žemės ūkio sektoriuje toli gražu nėra „pramoninių ūkių“ koncentracijos, net ir labiausiai specializuotose ir produktyviausiose šalyse, kaip tai dažnai pateikiama. Net ir intensyvios gyvulininkystės šalyse ūkiai išlieka maži, palyginti su trečiosiomis šalimis. Iš specializuotų gyvulininkystės ūkių pagal naudojamą žemės plotą didžiausi avininkystės ūkiai, jie užima apie 90 ha. Bet šie ūkiai yra mažiausi pagal sutartinių gyvulių skaičių – vidutiniškai 61, ir apyvartinį kapitalą – mažiau nei 113 000 eurų.

Mėsinės gyvulininkystės ūkiai paprastai Europos šalyse lyderėse įdarbina mažiau darbuotojų. Žolėdžių gyvulių ūkiuose vidutiniškai dirba daugiau nei du žmonės. Juose didžiausios bandos – 312 sutartinių gyvulių, sukaupta daugiausiai turto – daugiau nei 280 000 eurų. Specializuoti pienininkystės ūkiai yra antrojoje vietoje pagal bandos dydį (maždaug 76 sutartiniai gyvuliai) ir turimą kapitalą (231 000 Eur) bei užimtumą (1,9 žmogaus).

Gyvulininkystės sektoriuje, visose šakose, didžiausio ploto gyvulininkystės ūkiai yra Jungtinėje Karalystėje, Danijoje ir Prancūzijoje – apie 95 ha. Lenkijos, Italijos ir Nyderlandų ūkiai yra mažiausi – nesiekia 40 ha, o Lenkijoje – vidutiniškai 18 ha.

Ūkių dydis ir sukauptas turtas Europoje nėra tiesiogiai susiję. Pagal dydžio kriterijus Nyderlandų ūkiai yra vieni mažiausių, tačiau tuo pat metu juose, kaip ir Danijoje, auginama daugiausia gyvulių ir sukaupta daugiausia apyvartinio kapitalo. Tiesą sakant, pagal sukauptą turtą Danija, Nyderlandai ir Belgija yra trys lyderės, kurios gerokai lenkia, pvz., Vokietiją, Jungtinę Karalystę ar Prancūziją.

Taigi, gyvulininkystės „intensyvinimas“ nėra sisteminga Europos gyvulininkystės tendencija. Visoje Europoje egzistuoja dideli gyvulininkystės „ūkio dydžio“ skirtumai. Ir kiekviename iš šių ūkių, nepriklausimai nuo dydžio, siekiama užtikrinti sveikus, gerai prižiūrimus gyvūnus bei prieinamas maisto kainas.

„European Livestock Voice“ / meatthefacts.eu