Geriausiai derėjo žolė, bet tai guodžia ne visus

Po derlingų praėjusių metų šiemet gerų žinių maža. Diržus veržiasi ir gyvulininkai, ir augalininkai. Turintieji finansinių įsipareigojimų stveriasi už galvos, o galintieji įgyvendinti projektus, pasinaudodami ES finansine parama, neskuba to daryti, nes nėra užtikrinti dėl ūkio ateities. Žemdirbiai neretai patraukia per dantį Nacionalinę mokėjimo agentūrą (NMA), kad jos darbuotojai neišmano, kokio skalsumo kaimo žmogaus duona. Neskiria kviečio nuo miežio, nežino, kam reikalinga vienokia ar kitokia technika, padargai. NMA pripažįsta teisingas pastabas ir stengiasi keisti santykį su pareiškėjais – pradėtos rengti išvykos į pažangius ūkius, kad darbuotojai pamatytų, kuo gyvena žemdirbiai. Prieš Žolinę jie visą dieną praleido Šakių rajone – Griškabūdžio žemės ūkio bendrovėje ir Laimos Stonkuvienės agroserviso įmonėje.

Nebūtina išlipti iš kabinos Tądien lijo, kaip ir daugelį kitų šio rugpjūčio dienų. Tačiau kad ir kokios sudėtingos sąlygos, javapjūtė sustoti negali. Laimos Stonkuvienės agroserviso įmonės grūdų centre virė šiam sezonui įprastas darbas: grūdų priėmimas, džiovinimas, valymas... Į kiemą suko mašinos su šių metų derliumi. Agroserviso įmonė – tai modernus vienos šeimos valdomas prekinis ūkis, dirbantis per 4 tūkst. ha laukų, taip pat teikiantis grūdų supirkimo, saugojimo paslaugą. Siūloma galimybė ūkininkams netgi spekuliuoti – patiems spręsti, kada fiksuoti grūdų kainą. Tai daryti mėgina apie 50 žemdirbių. Stonkų ūkyje įdiegta pažangi srautinė technologija. Tai reiškia, kad kūlimas ir grūdų išvežimas iš lauko yra nenutrūkstamas procesas, vykstantis nestabdant kombaino darbo. Net ir grūdų centre vairuotojui nebūtina išlipti iš kabinos – nesvarbu, esi iš šio ar kito ūkio. Atvykus prie laboratorijos pastato brūkštelima per skaitytuvą elektroniniu raktu, kuriame užkoduoti visi reikalingi ūkio duomenys, tad dokumentų vežiotis nebereikia. Laboratorijoje pasigirsta skambutis, jos darbuotojų dėmesį atkreipdamas į kompiuterių monitorius, kuriuose matyti vaizdas kieme bei informacija apie atvykusįjį. Į darbą paleidžiamas automatiškai valdomas mėginių ėmiklis, vienas po kito atliekami grūdų kokybinių parametrų tyrimai. Jeigu klientą tenkina tyrimų išvada, mašina nuvairuojama į nurodytą terminalą. Šiemet sukako lygiai dešimt metų, kai veikia ūkio būdu pastatytas šiuolaikinis grūdų elevatorius, kuris vienu metu talpina 33 tūkst. t, jame veikia galingi grūdų valymo ir džiovinimo įrengimai.

Investavo į šiaudais kūrenamus katilus Kaip ir bet kuriame kitame versle, dirbdamas žemės ūkyje turi nuolat sukti galvą, kopti pažangos laiptais, protingai investuoti. Agroverslo įmonėje nėra metų, kurie prabėgtų nepalikę pėdsako. Šeimos vyrai Stonkai – įmonės valdytojas Aleksandras ir sūnūs jo pavaduotojai Darius bei Jaunius – patenkinti sėkminga praėjusių metų investicija. Siekiant taupyti dyzeliną grūdams džiovinti buvo įsigyti du galingi katilai po 3 MW. Katilai suūžė vėlyvą rudenį, kai buvo pradėti džiovinti maistinių kukurūzų grūdai. Įmonėje kruopščai skaičiuojamos išlaidos patvirtino, jog gerokai per milijoną eurų kainavusi investicija atsipirko per vieną sezoną. Šeimininkai prisipažino, kad ir patys nustebo, nesitikėjo tokios sparčios grąžos. Stambiame augalininkystės ūkyje šiaudų susidaro gana daug. Anksčiau jie būdavo parduodami šiaudų granulių gamybai. Kūrenti vietoje daug labiau apsimoka. Susitaupo transportavimo išlaidų, ką jau kalbėti apie skystąjį kurą. Šiai javapjūtei prasidėjus, džiovykla ūžia nesustodama visą parą.

Gamtos užgaidos mažina lūkesčius Įmonės pajėgumai leidžia priimti 5 tūkst. t grūdų per parą. Deja, gamtos užgaidos mažina žemdirbių lūkesčius, menkina javų derlingumą, kokybę. „Pašariniai – ketvirtos klasės grūdai važiuoja. Visi kokybiniai rodikliai kaip „ekstra“ ar pirmos klasės, išskyrus saiko svorį. Tai kainą iškart numuša 30 eurų“, – A. Stonkui gerai suprantamas ūkininkų nusivylimas, jog dėl vieno rodiklio kenčia supirkimo kaina. Jei nesutinka su siūlomomis sąlygomis, žemdirbys gali sukti į kitą įmonę. Stonkai netgi siūlo pasižiūrėti, palyginti įkainius – segtuvas su visa aktualia informacija padėtas prie priėmimo langelio. Žinoma, jie klientus stengiasi sulaikyti pasiūlydami šiek tiek patrauklesnes supirkimo kainas nei konkurentai. Šie metai su nuostolio ženklu ir patiems Stonkams. Dideliame ūkyje ir praradimų mastai atitinkami. Po žiemos žuvo ne dešimtys, o šimtai hektarų pasėlių. Juos teko atsėti. Nuostolis įvertintas šešiaženkle suma – siekia apie 700 tūkst. eurų. Nuvilia ir šios javapjūtės rezultatai – tikėtasi geresnio derlingumo. Tačiau įmonės, turinčios daugiau nei dvidešimties metų veiklos patirtį, savininkai nė minutės nesigailėjo ir šiandien nesigaili, kad susitelkė prie augalininkystės. Pieninių karvių, telyčių buvo atsisakyta dar 1999 m.

Didiesiems – didesnė ir atsakomybė L. Stonkuvienės agroserviso įmonėje dirba apie 50 darbuotojų, o netoliese esančioje Griškabūdžio ŽŪB įdarbinti 86 žmonės, sezono metu dar priimami penki papildomi darbuotojai. Abi įmonės yra pažangios, užtikrina geras darbo sąlygas ir socialines garantijas, neprastą atlyginimą. Čia nėra kalbos apie darbuotojų trūkumą. Jie patys siūlosi. Savo ruožtu darbas sulaiko jaunus žmones kaime. Griškabūdžio vaikų darželis pilnas mažylių, nėra laisvų vietų. Tačiau ar Griškabūdžio ŽŪB ir ateityje išliks didžiausiu tos vietos darbdaviu? Bendrovės vadovas, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Petras Puskunigis nuo vienareikšmiško atsakymo susilaiko. Bendrovė užsiima pienininkyste. Deja, šiandien gyvulininkystė tapusi labiau socialiniu projektu, o ne pelningu verslu.

Gyvulininkyste užsiimti nenaudinga P. Puskunigis prognozuoja, kad šį rudenį, pasibaigus ganiavos sezonui, Lietuvoje pradės mažėti superkamas pieno kiekis. Atėjo laikas, kai dėl žemų pieno supirkimo kainų ūkiai nebegali išgyventi, nebeturi vidinių išteklių. Prognozė grįsta pastebėjimu, kad nemažai aplinkinių ūkių šiemet neberuošia pašaro. Tai gali reikšti tik viena – sprendimą trauktis iš gamybos. Griškabūdžio ŽŪB, kuri deklaruoja 1,7 tūkst. ha ir melžia 740 juodmargių, pieninei kasdien atiduoda 23 taukštos kokybės pieno. Deja, iš jo jau senokai negauna pelno. „Mūsų pieno savikaina, be telyčios užauginimo sąnaudų, siekia 23 euro centus. Kokia kaina tenkintų – filosofinis klausimas, bet tikrai daugiau kaip 30 ct. Vakarų europietis, gaudamas 32 ct, bankrutuoja. Mes dar kažką sugebame padaryti. Bet mūsų išmoka už hektarus tris kartus mažesnė. Nelygybė Europoje didžiulė“, – P. Puskunigį piktina tai, kad sukurta aplinka verčia gamintojus trauktis iš gamybos. Bendrovė dar užpernai modeliavo pasitraukimo iš gyvulininkystės situaciją. Perėjus prie augalininkystės rūpesčių būtų daug mažiau, užtektų 12–20 darbuotojų...

Neskuba pasirašyti paramos sutarties Griškabūdžio ŽŪB šiuo metu neturi jokių finansinių įsipareigojimų bankams. Yra patvirtintas projektas ES finansinei paramai pieno gamybos kompleksui modernizuoti, plėsti. Tačiau bendrovė neskuba su NMA pasirašyti paramos teikimo sutarties. Praėjo dešimt metų, kai pastatytas kompleksas. Po tokio eksploatavimo termino būtina modernizuoti. Pasak bendrovės vadovo, reikia daryti pažangą arba visai nieko nedaryti. Delsiama dėl tos pačios priežasties – gyvulininkystės verslo neužtik­rintumo. Kita vertus, įprasti darbai nesustoja. Produktyvios karvės kasdien sušlamščia po 50 kg kokybiško pašaro. Aktyviai vyksta pašarų ruoša, šiemet nuimti net keturi žolės derliai. Per šienapjūtę, išnaudojant kiekvieną giedrą dieną, į laukus išvažiuoja net dvidešimt mašinų. Orai trikdo tik šienainio gamybą – jam paruošti reikia bent trijų dienų be lietaus. Be darbo nesėdi ir bendrovės turima statybininkų brigada – betonuojamos grindys veršidei. Jeigu tai būtų su ES parama įgyvendinamas projektas, jo darbų vertė būtų keliskart didesnė. Privalu pirkti rangovo paslaugas, net jeigu turi savo statybininkus, gali viską padaryti daug pigiau. Ūkišku požiūriu tai neracionalu, neišmintinga. Bendrovėje nuolat vyksta veiksmas. Į pieno gamybos kompleksą, tegul ir statytą prieš dešimtmetį, vežamos užsienio svečių delegacijos. Tačiau kasai netampa šilčiau nuo to, kad bendrovė vadinama pažangiu prekiniu pieno gamybos ūkiu, kad oficialiai gyvulininkystė įvardijama prioritetine žemės ūkio sritimi. Būtų išties šilčiau, jeigu popierinio prioriteto vietoje gyvulininkystė taptų prestižine veikla.

Irma DUBOVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.