Gražiausia dovana Lietuvai – pasaulyje ją garsinantis jaunimas. Martynas Pavilonis: „Noriu išlaikyti tą alkio jausmą – jis veda į priekį“

Jau išmokome džiugiai ir nuoširdžiai švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Kasmet nustebina vis naujos pilietinės akcijos, skirtos Vasario 16-ajai, bene išradingiausiai savo šalį sveikina Lietuvos jaunimas. Tokią prasmingą dieną norisi ne skaičiuoti paliekančiuosius savo šalį, o pasidžiaugti tais, kurie savo pasiekimais privertė pasaulį pagarbiai ištarti „Lietuva“.

29-erių metų Martynas Pavilonis – į kūrybos pasaulį pasinėręs menininkas, vengiantis viešumos. Net ir jo internetinėje svetainėje vyrauja dizaino minimalizmas ir santūrumas. Internete Martynas prisistato slapyvardžiu White White Dog, tėvų augintinio – balto aviganio garbei.

Pirmasis iš Baltijos šalių Martynas sutinka, kad jis tikrai nėra toks žmogus, kuris norėtų reklamuotis: „Man visi taip sako, draugai ir šeima skatina daryti vienaip ar kitaip, kad apie mane daugiau žinotų. Bet negaliu savęs perlipti, net nežinau, kodėl. Jeigu manimi domisi, mielai bendrauju, bet pirmas iniciatyvos nerodysiu.“ Beje, pirmieji Martyno darbų vertintojai buvo užsieniečiai, ne lietuviai. Tik pastaraisiais metais daugiau žmonių susidomi menininku ir Lietuvoje. „Stebėjausi, kodėl taip yra? Gal Lietuva per maža? Kuo mažiau žmonių, tuo mažiau ir besidominčiųjų menu. Užsienyje tikriausiai toks pat procentas meną vertinančių žmonių, bet bendras skaičius susidaro didesnis nei Lietuvoje“, – svarsto menininkas. Iš tiesų, Martynas gimtinėje tapo žinomas tada, kai jo darbas pateko į prestižinio reklamos žurnalo „Lurzer‘s Archive“ to paties pavadinimo 200 geriausių pasaulio iliustruotojų albumą. Leidinyje pristatomi menininkai iš 25 pasaulio šalių. M. Pavilonis – pirmasis ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Baltijos šalių menininkų, kurio darbas spausdinamas šiame albume.

Stebisi savo sėkme Darbai atrinkti iš septynių tūkstančių pretendentų – į albumą pateko 1 300 kūrinių. Norintieji dalyvauti konkurse turi sumokėti nemažą mokestį. Lietuviui su kitais menininkais konkuruoti nereikėjo – komisija jo darbą atrinko be konkurso. Martynas sako jau senokai supratęs, kad jį pastebėjo, nes kelerius metus iš eilės leidinys siūlė dalyvauti konkurse. „Turiu slaptą savo kūrybos gerbėją toje komisijoje, bet jo nepažįstu“, – šypsosi vilnietis. Nepaisydamas tokio paskatinimo, Martynas laikėsi savo principų – nerodė jokios iniciatyvos ir konkurse nedalyvavo. Knygos leidėjai asmeniškai kreipėsi leidimo publikuoti jo iliustraciją. Dar vienas siurprizas – praeitų metų pabaigoje pasirodė ir kalendorius, kuriam iš šio albumo atrinkta dvylika iliustracijų. Tarp jų taip pat pateko M. Pavilonio darbas. „Nesuprantu, kodėl iš 200 autorių mane išrinko? Nežinau, kodėl man taip sekasi? Man tai atrodo keista“, – stebisi menininkas. Šio kalendoriaus savo rankose jis dar nelaikė, bet albumą jau turi. Koks jausmas matyti savo darbą tarp geriausių iliustruotojų kūrinių? Juk Martynas ne tik prisistato kaip menininkas, bet ir reprezentuoja Lietuvą. „Esu savikritiškas. Kai pradėjau tą albumą vartyti, pasidarė nejauku. Nesijaučiu vertas. Lietuvoje yra ne vienas ir ne du menininkai, kurie daug labiau nusipelnę nei aš“, – kalba M. Pavilonis.

Dizainerio darbas nuvylė Martynas kilęs iš Panevėžio, jį vadina savo vaikystės miestu. Tačiau jau seniai gyvena sostinėje – čia užaugo ir studijavo grafinį dizainą Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje. „Vilniuje buvo visi pirmi kartai“, – šypsosi vaikinas. Dizaino studijas sako pasirinkęs, nes šioje srityje matė savo ateitį. Studijuodamas pradėjo daugiau piešti, tiksliau, grįžo prie ankstesnio pomėgio – piešti mėgo nuo vaikystės. „Pastebėjau, kad man vis labiau patinka laisvesnės formos, atveriančios vidines kūrybines galias“, – tvirtina Martynas. Taip piešimas nuvedė toliau, nei jis tikėjosi – prie kūrybos. Studijuodamas dizainą M. Pavilonis susidūrė su šiek tiek kitokia realybe, nei įsivaizdavo. Jis manė, kad menas suteiks laivės, bet atsitiko priešingai: dizaineris turi taikytis prie klientų užsakymų. „Kartais nelabai patinka, ką turi padaryti, bet reikia susitaikyti, perlipti per save. Tuomet darbas nėra kūrybinis, labiau techninis. Mane nuvylė, kad vietoj kūrybos dažnai tenka priimti kompromisą“, – atvirai dėsto Martynas.

Motyvai – naktis ir miškas Kaip ir visi, M. Pavilonis pradėjo piešti pieštukais, flomasteriais, o dabar jo darbo įrankis – kompiuteris. „Gilindamasis į grafinį dizainą, dirbdamas su kompiuterinėmis programomis pastebėjau, kad ir piešti galiu kompiuteriu. Tai labai patogu – tuščias stalas, nereikia popieriaus, pieštukų, trintuko. Dabar dažniausiai piešiama planšetėse skaitmeniniais pieštukais, aš naudoju sudėtingesnį būdą – piešiu su pele, bet mano ranka labai įgudusi. Kartais pritaikau nuotrauką ir ant viršaus uždedu piešinį. Arba atvirkščiai – piešiu medį ir uždedu medžio tekstūros nuotrauką“, – darbo subtilybes atskleidžia Martynas. Pagrindiniai jo darbų motyvai – naktis ir miškas. Menininkui sunku tai paaiškinti, bet šios dvi stichijos jį labiausiai įkvepia ir verčia širdį plakti stipriau: „Naktį miškas visai kitoks nei dieną. Kai sutemus vaikščioji miške, įsiaudrina vaizduotė. Tamsoje prastai matome, todėl vaizduotė pabunda ir transliuoja tai, ko dienos šviesoje niekada neišvystume. Man apskritai patinka nežinia, ji įkvepia kažko tikėtis ar tikėti. Medis tamsoje daug paslaptingesnis, jo šešėliuose pradedi matyti neaiškių objektų. Įsivaizduoju visokius gyvūnėlius, pabaisas, kurie vėliau atgyja mano piešiniuose.“ Gal todėl ir mėgstamiausias Martyno kūrybos laikas – vakaras, kai miestas nutyla, ruošiasi miegoti. „Man geriausia susikaupti tokiu metu. Svarbiausia, kad būčiau vienas ir būtų tamsus paros metas“, – tvirtina menininkas. Tie Martyno kiškučiai ar meškučiai simpatiški, bet kartais su smailais dantukais, tamsoje šviečiančiomis akytėmis ir šiek tiek šiurpoki. „Noriu kurti darbus, kurie būtų mieli, bet kartu keltų baimę“, – bando paaiškinti piešinių autorius.

Piešia sapnus Martynas prisipažįsta, kad jam pačiam ne kartą teko praleisti naktį miške. Prieš porą metų vasaromis labai dažnai sėsdavo ant dviračio, pasiimdavo palapinę ir traukdavo į mišką. Kai turi laiko, ir dabar mėgsta vaikščioti kur nors Vilniaus pakraščiais, pamiškėmis. Tai atpalaiduoja ir suteikia gerų kūrybinių minčių. Martyno darbuose neretai pasikartoja kalnų motyvai. Pasak autoriaus, jų formos suteikia piešiniui įdomų erdvės pojūtį. Kartais piešiniai gimsta ir iš sapnų. „Anksčiau dažnai susapnuodavau labai ryškius, tikroviškus vaizdus ir juos piešdavau. Manau, kad sapnuodami žmonės būna labai atviri. Iš pasąmonės kyla vaizdai, kurie neiškraipyti aplinkinių žmonių vertinimo, todėl yra labai tikri. Kartais ir dabar tokius vaizdus sapnuoju, bet rečiau“, – pasakoja menininkas. Martyno piešiniai neretai apibūdinami kaip tamsoki, liūdni, vieniši, bet kartu šilti ir viltingi. „Man patinka kontrastai, patinka žaisti ne vienoje smėlio dėžėje“, – atskleidžia iliustruotojas.

Pomėgis tapo darbu M. Pavilonis net negalėtų tiksliai nurodyti laiko, kada išaugo iš kompromisų periodo ir susiformavo kaip brandus menininkas, kuriantis savo stiliumi. „Kiek pamenu, visą laiką piešiau ir niekada negalvojau, kad tai gali būti mano darbas. Nežinau, kada manyje įvyko lūžis. Piešiau, piešinius pradėjau kelti į internetą. Mane pastebėjo, pradėjau gauti užsakymų. Piešimas užėmė vis daugiau mano laiko ir tapo pagrindine veikla“, – bando prisiminti kūrybinį kelią. M. Pavilonio darbų galima įsigyti internetu ir ne tik įsirėminti kaip paveikslą, bet ir užsidėti ant krepšio, pagalvėlės ar telefono nugarėlės. Pats Martynas tuo neužsiima – jis suteikė savo darbų licenciją internetinei parduotuvei, ji ir atlieka užsakymus. „Labai smagus jausmas, kai žmonės domisi mano kūriniais ir net nori juos matyti savo namuose“, – šypsosi menininkas. Iliustracija – plati sąvoka. Šiais laikais iliustracijos pritaikomos dizaino, reklamos srityje. Per kelerius metus M. Paviloniui teko atlikti daug darbų: iliustruoti knygas, kurti muzikinių albumų viršelius, plakatus ir pan. Šiuo metu kuria iliustracijas vaikiškai knygai, kurią parašė jo sesuo dvynė Indrė. Ji studijavo Vilniaus universitete, visą laiką mėgo rašyti. Pasak Martyno, jie abu su sese – meniškos sielos žmogeliukai. „Keista, mūsų tėvai – verslininkai, nieko bendra su menais neturi, iš kur mes tokie atsiradome?“ – stebisi vilnietis.

Patinka gyventi Lietuvoje Iki šiol M. Pavilonis mokosi piešimo technikos, o kai kuriuos ankstesnius piešinius norėtų sudeginti ar ištrinti iš kompiuterio, negali į juos net žiūrėti. „Laikui bėgant atrandi naujų elementų, tobulėji, keičiasi ir meninis žvilgsnis, niekas nestovi vietoje“, – tvirtina kūrėjas. Ar „Lurzer‘s Archive“ albumas atvers platesnius kelius į pasaulį? Martynas tuo abejoja. Ir anksčiau apie jį buvo pasirodęs ne vienas straipsnis užsienyje. Apie tuos interviu pats net nieko nežinojo, kas nors iš draugų pastebėdavo internete. Pasak Martyno, dabar be agentų dirbantiems jauniems menininkams internetas atveria visas galimybes į pripažinimą. Laisvalaikiu Martynas mėgsta susitikti su draugais, būti gamtoje: „Neturiu jokių išskirtinių pomėgių, tik anksčiau mėgdavau apleistas bažnyčias. Kartą net nakvojau apleistame bažnyčios bokšte. Dabar Vilnius labai greitai keičiasi, tokių vietų vis sunkiau rasti.“ Galimybės išvykti iš Lietuvos talentingas vaikinas sako niekada nesvarstęs: „Man čia patinka – čia mano namai, draugai ir šeima. Patinka, kad Lietuva maža šalis, daug natūralios gamtos, o Vilnius nedidelis miestas, daug ką gali pasiekti pėsčiomis.“

Būti savimi – didelė prabanga Ar sulaukęs pasaulinio įvertinimo turi kūrybinių ambicijų, nori pasiekti kokį nors užsibrėžtą tikslą? „Noriu būti laimingas. Nežinau, kas bus po dešimties metų, nesvarbu, ką veiksiu – būsiu laisvai samdomas menininkas ar reklamos agentūros vadovas, noriu būti laimingas, – paprastai atsako Martynas ir pasidžiaugia tėvų palaikymu: – Jie labai geri, man pritartų, net jei ir plytelių klojėju dirbčiau, svarbu, kad man patiktų ir būčiau laimingas.“ Pastaruoju metu menininkas nesiima darbų, kurie neatitinka jo estetinių kriterijų. „Dabar, kai gaunu užsakymą, manęs prašo savaip interpretuoti darbą, suteikia kūrybinę laisvę. Anksčiau bandydavau taikytis prie užsakovo, bet įsitikinau, kad tai kvaila, tuose darbuose nebuvo manęs. Žinoma, kai bandai kam nors įtikti, dirbti lengviau“, – tvirtina Martynas. Jis sutinka, kad būti savimi – didelė prabanga, bet jei nori kokybiškai dirbti, nėra kito kelio. Jauniems menininkams Martynas Pavilonis pataria išbandyti viską, o paskui atrasti savo sritį: „Pradžia nėra lengva, bet reikia eiti drąsiai į priekį ir tikėti savo darbais. Nusivylimai – natūralus dalykas. Nereikia jų bijoti. Porą metų negavau užsakymų, bet vis tiek piešiau. Būti šiek tiek „alkanam“ man patinka. Net ir dabar noriu išlaikyti tą alkio jausmą – jis veda į priekį.“

Rita Šemelytė

Liudo Masio ir Martyno Pavilonio asmeninės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.