Grūdų eksporto peripetijos

2016/10/27

Reitinguojant ES valstybes pagal vienus ar kitus pasiekimo rodiklius, Lietuva dažniausiai atsiduria antrame ar trečiame dešimtuke, o kai kuriais momentais būna ir viena iš paskutiniųjų (prisiminkime įvairių produktų supirkimo kainas). Tačiau yra ir išimčių. Viena jų – grūdų eksportas. Tarp ES valstybių užimame 4 vietą pagal kviečių eksportą (10 proc. viso ES kviečių eksporto). 2010–2015 metais Lietuvą lenkė tik Prancūzija, Vokietija ir Rumunija. Jei grūdų eksportą vertintume pagal valstybių žemės ūkio naudmenų plotą, tai būtume dar aukščiau. Grūdų eksporto geografija plati. 2015 m. lietuviški grūdai parduoti net 45 valstybėms. Sakyčiau, kad tokiais pasiekimais reiktų džiaugtis, tačiau ar išties? Grūdus parduodame kaip žaliavą kitoms valstybėms, panašiai kaip kitos šalys naftą, tik iš jos eksporto valstybė turi naudos, o mes už auginamus grūdus turime žemdirbiui primokėti įvairiomis subsidijomis. Nesvarbu, kad iš ES fondų, svarbu, kad užauginai ir pardavei. Mūsų šalyje užauginama grūdų tris kartus daugiau, nei reikia vidaus rinkai. Išeitų, kad du trečdalius derliaus turime eksportuoti. Bandyti iš grūdų pagaminti didesnės pridėtinės vertės produktus ir juos eksportuoti nepavyksta. 2015 m. iš 700 mln. Eur perdirbti produktai sudarė tik 15 proc., iš jų miltai ir kruopos sudarė mažiau kaip 1 proc. Žemdirbiai lenkia perdirbimo pramonę, kuri įmonių skaičiumi labai koncentruota ir monopolizuota. Ar ne laikas žemdirbiams kurti savo grūdų perdirbimo kooperatyvą? Neabejoju, kad vartotojams miltų kainos tikrai sumažėtų. Kartu naujų pajėgumų atsiradimas mažintų ir taip didelio grūdų eksporto plėtrą, sukurtų žemdirbiams daugiau pardavimo alternatyvų. Dar prieš penkerius metus Lietuvoje grūdų užaugindavome dvigubai mažiau. Tuomečiai kiekiai didelių problemų nekėlė, o dabar eksportuoti nespėjame. Kaupiasi atsargos, kurių 2015 m. pabaigoje buvo tiek, kad visus metus grūdų galėtume ir neauginti. Daugiau kaip trečdalis grūdų gulėjo ūkininkų aruoduose, laukiant geresnių kainų. Norėdami išsiaiškinti priežastis, palyginkime mūsų šalies ir ES grūdų balansus. Rezultatai prieštaringi ir įspūdingi. Tik 12 proc. grūdų ES eksportuoja, o Lietuva – 66 proc. Vidaus rinkoje didžiausios dalys tenka pašarų gamybai ir vartojimui: ES pašarams skiria 54 proc. visų grūdų, mūsų šalyje tik 18 proc. Lietuvoje atsargos išaugo per 2015 m. beveik 900 tūkst. t, o ES atsargos nedidėjo. ES balansas racionalus, beveik visas panaudotas pridėtinei vertei didinti, o Lietuvos, priešingai, perteklinis, skirtas kaupimui ir žaliavos eksportui. ES vienam gyventojui užaugina beveik 4 kartus mažiau grūdų nei Lietuva. Pagal žemės naudmenų plotą – tik 30 proc. mažiau nei mūsų šalies žemdirbiai. Tad gyvulių laikome mažiau (dėl ko ir grūdų sušeriame daug mažiau) ir sukuriame iš grūdų mažą pridėtinę vertę. Grūdų atsargos auga ne tik pas mus, bet ir pasaulyje. Per paskutinius penkerius metus kviečių atsargos pasaulyje padidėjo 40 proc., dėl ko nuo 2012 m. mažėja grūdų supirkimo kainos. O eksportuoti vis sunkiau. 2014 m. Lietuva daugiausiai grūdų pardavė Iranui, o 2015 m. pirkėją teko keisti – daugiausia parduota Saudo Arabijai. Nors lietuviškų grūdų kokybė – vienas privalumų prieš konkurentus, tačiau ką daryti, kai kokybė nukenčia dėl blogų auginimo sąlygų. Ar būtų šių metų problemos aktualios, jei ir mūsų šalyje apie pusė grūdų būtų naudojama pašarams? Prisiminkime, kiaulininkystė ir paukštininkystė – du pagrindiniai gyvulininkystės sektoriai, kuriems reikia pašarinių grūdų. Šiuose sektoriuose – stambūs kiaulių ir paukščių kompleksai, kur ūkininkų dalis daugiau nei simbolinė. Kiaulių ir paukščių auginimas ūkininkų ūkiuose dabar turėtų būti prioritetinis verslas kaime (kiaulių maras laikinas reiškinys, kuris nebūtų pavojingas techniškai įrengus saugias fermas). Praktiškai 1 grūdų euras kiaulininkystėje sukuria beveik du kartus didesnę pridėtinę vertę. Tik taip galime bandyti išspręsti problemas grūdų auginimo ir realizavimo bei patenkinti vartotojų poreikius apsirūpinant juos lietuviška mėsa. Tačiau be rimtos ES paramos to padaryti nepavyks.