Gyvulininkystės papročiai Tauragės krašte

Bendros ganyklos ir jų likimas

Prieš žemės reformas Tauragės krašto kaimai gyveno bendruomeniškai – tai ryškiausiai atsispindėjo gyvulių ganyme. Kiekvienas kaimas turėjo specialias ganyklas, kurios panaikintos buvo tik tada, kai ūkininkai išsiskirstė į vienkiemius. Baudžiavos laikais gyvuliai ganydavosi bendrose kaimo ir dvaro ganyklose, vadinamose servitutais. Šis paprotys kai kur išsilaikė ilgai – pavyzdžiui, Plėkių dvare servitutų dar buvo laikomasi XIX amžiaus paskutiniame ketvirtyje.

Ganymo sezonas turėjo savo ritmą. Anksti pavasarį gyvuliai buvo varomi į pievas, vėliau – ant pūdymo, o šį suarus – į specialiai paliktas pievas ar ganyklas. Antroje vasaros pusėje bandos keliaudavo į rugienas, vasarojienas ir nušienautas pievas, kur augo atolas. Prireikus ganykloms buvo naudojami ir turimi miškai, miškeliai bei krūmynai.

Kerdžius – kaimo bandos vadas

Bendram gyvulių ganymui visas kaimas samdydavo piemenį, vadinamą kerdžiumi. Paprastai tai būdavo pagyvenęs, dažnai menkos sveikatos žmogus, kuris jau nebegalėdavo dirbti sunkių žemės darbų. Kartais jam talkindavo padėjėjas – antrininkas. Prie kerdžiaus valstiečiai paeiliui, priklausomai nuo turimų karvių skaičiaus, siųsdavo pagalbinius piemenis – dažniausiai paauglius, savo ar samdytus vaikus.

Už darbą kerdžiui atsilygindavo visas kaimas bendru susitarimu. Seniau mokėta javais ir kitais maisto produktais, vėliau – ir pinigais. Maitino jį paeiliui visi kaimo valstiečiai – pagal turimų karvių skaičių. Laisvu metu, beganydamas bandą, kerdžius pindavo krepšius ar rišdavo šluotas, o už tai šeimininkės atsidėkodavo sūriu ar kitu maisto gabalėliu.

Kai kaimai išsiskirstė į vienkiemius, kiekvienas ūkis savo gyvulius ėmė ganyti atskirai, ir bendro kerdžiaus institucija pamažu prarado prasmę.

Pirmasis pavasario išginimas – tikra šventė

Gyvulius ganyti pradėdavo anksti pavasarį, vos nutirpus sniegui ir pasirodžius pirmajai žolei. Senovėje pirmasis gyvulių išginimas buvo tarsi šventė, apipinta gausybe apeigų, burtų ir magiškų praktikų, kurios tariamai turėjo apsaugoti bandą per visą ganymo sezoną nuo ligų, plėšriųjų žvėrių ir iškrikimo.

Tauragės krašto žmonės stengdavosi pirmąkart gyvulius išleisti į lauką balandžio pabaigoje, dažniausiai apie Jurgines – balandžio 23 dieną. Ganyti pradėdavo sekmadienį, nes ši diena laikyta gera. Pirmą kartą išleidžiamus gyvulius smilkydavo verbomis, šventintais berželiais arba žolinės dieną (rugpjūčio 15 d.) šventintomis žolelėmis, uždėtomis ant žarijų inde. Kartais ant žolių dar užberdavo lapų ar javų grūdų, o gyvulius smilkydavo net kiaušinių kevalais. Genamus gyvulius šlakstydavo švęstu vandeniu ir žegnodavo, o kad per vasarą būtų sveiki, jiems duodavo duonos su druska, tešlos ar česnako – tikėta, kad taip sustiprės dantys ir karvės nebijos kerų.

Vyresnio amžiaus žmonės prisimena, kad jų tėvai per pirmąjį išginimą aukodavo kiaušinius, kuriuos nešdavo į bažnyčią. Šis paprotys – tik senosios aukos gyvulių globėjui dievui Gonikliui atgarsis. Krikščionybės laikais jo vietą užėmė šventasis Jurgis – gyvulių globėjas, kurio statulėlių iki šiol galima aptikti daugelyje sodybų. Išginę bandą, žmonės mėgdavo pasivolioti žardyje ant žolės, tikėdami, kad taip gyvuliai bus sveiki. Pirmąją dieną ganęs piemuo saugojo, kad nepamestų botago, nes tai reiškė prarasti savo laimę, o šeimininkė jį apipildavo vandeniu, kad vasarą karvės būtų pieningos.

Banda, vardai ir ženklai

Pagrindinę bandą sudarė raguočiai – daugiausia karvės ir kastruoti jaučiai, kuriais dar XIX amžiuje buvo ariama žemė. Paprastai visam kaimui pakakdavo vieno buliaus, o už jo laikymą valstiečiai atsilygindavo buliaus savininkui, skirdami jam žemės sklypelį iš bendros kaimo žemės pasisėti javams. Toks sklypelis buvo vadinamas buline.

Avys dažniausiai ganydavosi prie raguočių bandos. Kad jos nesusimaišytų su kaimynų kaimenėmis, kiekvienas valstietis pažymėdavo savas avis – ant kaklo palikdavo vilnų kuokštelį, į kurį įpindavo spalvoto audeklo. Bandoje ganydavosi ir ožkos, kartais – kiaulės, kurios naktimis dažnai likdavo ganyklose.

Karvės turėjo vardus, dažniausiai duodamus pagal plauko spalvą: šėmargė – juodai marga, balnė – balta, baltnugarė – su balta nugara, šėmoji – juoda, šėmlaukė – juoda su baltu lopiniu kaktoje, raudė – ruda, pelėkė – pilka.

Galvijus išgindavo labai anksti, dar prieš saulei tekant, o parginė iki jos laidos. Ganymo laiką skelbdavo kerdžius, kuris, išėjęs į gatvę, pūsdavo triūbą. Vienas kerdžius, Šimkutis, 1875 metais turėjo pusės metro ilgio triūbą, vadinamą cingarėle – jos vamzdelis su liežuvėliu buvo įleistas į medinį, iš baltalksnio padarytą platėjantį vamzdelį, kurio gale buvo pritaisytas gyvulio ragas. Šia triūba kerdžius pranešdavo apie išginimą, pargynimą, taip pat triūbydavo prieš pietus, pavakarį ir vidurdienį.

Ganyti vaikai pradėdavo nuo šešerių–septynerių metų ir piemenaudavo maždaug iki penkiolikos, o kartais – ir iki septyniolikos ar daugiau. Kerdžius buvo ne tik bandos prižiūrėtojas, bet ir piemenukų mokytojas, auklėtojas bei globėjas.

Piemenų amatai ir žaidimai

Ganydami piemenukai išmokdavo pasidaryti birbynes ir švilpynes iš juodalksnio, o poilsio metu lipdydavo statulėles, pindavo krepšius, vadinamus kresčiais, vydavo pančius. Mergaitės austi juostas, siuvinėjo, mezgė. Laisvą laiką jie mėgo praleisti žaisdami.

Vienas mėgstamiausių žaidimų buvo „Ganyti aveles“. Piemenukai sutūpdavo ant pievelės, vienas jų, vaidindamas vilką, pasislėpdavo už krūmo, kitas – piemuo – su lazda vaikščiodavo aplink sutūpusius ir dainuodavo:

Ganau, ganau aveles

po žaliąsias pieveles.

Tupi vilkas už tvoros.

Aš to vilko nebijau,

su kačerga nuvijau!

Vėliau iš krūmo išnirdavo „vilkas“ ir stengdavosi pagriebti „avį“, o „piemuo“ ją gindavo, tačiau vilkas dažniausiai iš eilės „išsinešdavo“ visas avis.

Populiarus buvo ir žaidimas „pušis“: vienam piemenukui užrišdavo akis, likusieji tyliai bėgiojo aplink. Sugavęs kitą, jis klausdavo: „Kas čia?“, o šis atsakydavo: „Pušis“. Tuomet gaudytojas grasindavo linksma rimuota fraze apie kirtimą, geležinius ratus, stiklinius čebatus – ir paleisdavo pagautąjį pas „bobas žalių barščių srėbti“.

Piemenys mėgo ir žaidimą „Ganyti žąseles“, kai visi susikibdavo į eilę, o pirmasis – „žąsinas“ – gindavo „žąsis“ nuo „lapės“, tykojančios pagrobti paskutinę. Buvo statomos ir įsivaizduojamos „pilys“, velėnoje išpjaustomas „dangus“ ir „pragaras“ su žvaigždėmis, į kuriuos mėtytas peilis lėmė, ar žaidėjas pateko „į dangų“, ar liko „pragare“. Žaista ir akmenukais, ir ličkėmis iš drebulės žievės, o dainuojant įvairias dainuškas bei tralaluškas laikas prabėgdavo greičiau.

Blogo oro dienomis piemenys statydavosi būdas iš medžio šakų, o vėsesniu pavasario ar rudens metu susikurdavo laužą.

Piemenų šventės

Sekminės ir devintinės buvo tikrosios piemenų šventės. Jų išvakarėse piemenys papuošdavo karves beržo šakelių ir lauko gėlių vainikais, o šeimininkė už tai atsilygindavo sūriu ar pyragu. Seniau šeimininkės kepdavo specialias bandeles: per Sekmines piemeniui duodavo šešias, o per Devintines – devynias. Tomis dienomis piemenys vaišindavosi, o jų pareigas laikinai perimdavo kiti šeimos nariai.

Sunki samdyto piemenuko dalia

Samdyto piemenuko gyvenimas nebuvo lengvas – jis turėjo ganyti visą vasarą be pertraukos, o parėjęs namo dar padėdavo šeimininkėms: prižiūrėdavo mažus vaikus, skusdavo bulves, atnešdavo malkų.

Rūbai piemenims dažniausiai atitekdavo suaugusiųjų nunešioti, nuo saulės ir lietaus jie greitai paruduodavo, o susilopyti juos turėdavo patys piemenys. Mergaitėms duodavo pašukinius sijonus, kurie iki kraujo nubraižydavo kojas. Šykštesni šeimininkai samdytiems piemenims apavo iš viso neduodavo, o šaltais rytais sušalusias kojas piemenys šildydavosi šiltame karvių mėšle ar prie atsigulusių karvių.

Kai kur piemenų avalynė buvo medinės klumpės, dažnai sunkios ir spaudžiančios kojas, todėl piemenys dažniausiai vaikščiodavo basi. Nuo purvo ir drėgmės pėdos suskirdavo iki kraujo – toks reiškinys vadintas „giedančiais gaideliais“.

Maistą piemenims arba atnešdavo į lauką, arba įduodavo dar išgenant bandą. Tauragės krašte piemeniui dažnai įdėdavo varškės, vadinamos buže, sudėtos į medinį indelį ir valgomos su duona, o dažniausiai – duonos su lašiniais ar sviestu.

Botagas, rykštė ir kiti piemens įrankiai

Svarbiausias piemens įrankis buvo botagas, kurį jie patys nusivydavo ir pritaisydavo prie kadagio ar eglės botkočio. Mergaitės dažniausiai naudojo rykštes.

Egzistavo ir įdomus paprotys – botagą pasidaryti iš gyvatės: išėmus geluonį, ją užmaudavo ant plono virvelės. Tokį botagą, padėtą kampe, piemuo palikdavo ir slapčia pajudindavo. Atrodydavo lyg gyvatė šliaužia – visi nusigąsdavo.

Ganant miškuose, karvėms, mėgstančioms klaidžioti, ant kaklo kabindavo tarškaliukus – jų garsas padėdavo susekti, kuria kryptimi gyvulys nuklydo. Piktam buliui ant ragų uždėdavo lentą, kad nesibadytų, karvėms, žįstančioms pačioms save, ant snukio pritaisydavo ežio odą. Neramias, linkusias atsiskirti nuo bandos karves supančiodavo kanapiniais pančiais, o arkliai dieną būdavo pančiojami kanapiniais, naktį – geležiniais pančiais, kad jų niekas nepavogtų.

Jei gyvuliai dėl piemens neapdairumo patekdavo į svetimus javus, savininkas juos uždarydavo savo tvarte, sušaukdavo kaimynus žalos apžiūrėti ir grąžindavo gyvulius tik gavęs atlygį. Jei tokia nelaimė ištikdavo samdytą piemenį, baudą jam išskaičiuodavo iš algos.

Žiemos šėrimas ir tvartai

Žiemą gyvuliai iš ryto gaudavo kratinį – sukratytus vasarojaus ir rugių šiaudus su šienu ar dobilais, pietums – dobilus, vakare – šiaudus ar pelus. Pašarą į tvartą nešdavo specialiose kašėse ar rezginėse (pintinėse), o šienui pešti naudojo medinį, vėliau – geležinį peštuką. Stambesnius šiaudus smulkindavo specialiu įrankiu – liodėmis, o XIX amžiaus antroje pusėje ėmė plisti fabrikinės akselinės (metaliniai smulkintuvai).

Gyvuliai buvo girdomi prie šulinių su mediniais loviais, vištoms lesinti naudoti maži loveliai. Tvartai statyti mediniai, su ėdžiomis prie sienų, o XIX amžiuje dvaruose ėmė kurtis erdvūs, dažnai mūriniai tvartai – nors patobulintų šėrimo ar girdymo įrenginių juose vis tiek nebūdavo.

Liaudies medicina tvarte

Susirgusius gyvulius gydė žolėmis, kurias rinkdavo patys piemenys. Nuo vidurių ligų duodavo puplaiškių, nuo kirmių – auksažiedžių ar ajerų arbatos. Uodegoje įsiveisus kirmėlei, karvei duodavo druskos su avižomis, o nuo išpūtimo – pelenų šarmo ar sėmenų, masažuojant vidurius. Kartais, jei gyvulį buvo išpūtę dujos, į šoną durdavo yla arba į gerklę pildavo žibalo. Nuo išsimetimo karvėms duodavo suėsti medaus vandenio su duonos tešlos likučiais, o kartais girdydavo vandeniu, kuriame virė nebaltintų siūlų sruogos.

Veršiams nuo utėlių duodavo degtinės, kurioje mirko gyvatė – tuo pačiu vaistu gydydavo ir gyvulius, ilgai nenusišeriančius pavasarį. Kumelėms po išsimetimo duodavo medaus ar medetkų su kviečiais, kumeliukams nuo laisvų vidurių – kmynų arbatos ar pieno su kreida, o arkliams nuo pažandžių – vandens, kuriame virė šeškas. Kartais šešką net pakabindavo prie ėdžių, kad arklys jį uostytų.

Blogai ėdančias kiaules girdydavo pienu su sudeginta ir sutrinta rupūže, nuo kojų nupuolusias – penėdavo duona su kamparu, o susirgusias liaukomis – pienu su daržo žolėmis ir burnočiu.

Burtai ir prietarai

Su gyvulininkyste glaudžiai susipynę buvo ir įvairūs tikėjimai. Kūčių dieną nebuvo galima siūti ar pinti vyžų, nes tikėta, kad tada gims margi ėriukai. Tą pačią dieną burdavo apie būsimų avinukų lytį – jei į namus pirmiau užeidavo vyras, tikėta, kad gims aviniukai, jei moteris – avytės. Parduodant gyvulį, naujajam savininkui įduodavo duonos su druska, kad gyvulys neišneštų iš namų laimės.

Kalėdų rytą vištas, dedančias per mažai kiaušinių, lesindavo ant padėto lanko, o viščiukus pirmąkart maitindavo virtais kiaušiniais, kad vištytės būtų dėslesnės. Žąsiukus pirmą kartą į lauką išleisdavo per kelnių blauzdą, kad jų nenuneštų varnos. Per Kūčias gyvuliams paduodavo šieno nuo šventinio stalo, per Kalėdas jie gaudavo tik šieną – kad ir jie pajustų šventę. Buvo tikima, kad Kūčių naktį gyvuliai prabyla žmonių balsu, tačiau klausytis jų kalbos laikyta nuodėme.

Žmonės taip pat tikėjo kenksmingomis „blogomis akimis“ – manyta, kad jas turintys, dažniausiai gimę su dantimis, žmonės gali sukelti gyvulių ligas ar net gaišimą. Ypač bijota raganų, kurios, sakyta, atimdavusios karvių pieną per Joninių naktį. Apkerėtą gyvulį girdydavo ir smilkydavo naktinyčių arbata, tepė specialiu „raganinės“ tepalu. Jei karvė nustodavo duoti pieną, šeimininkė imdavo naują šaukštą, juo pildavo ant ugnies pamelžtą pieną, tikėdamasi, kad tai pieną sugrąžins.

Papročiai, kurie nunyko kartu su kaimu

Visi šie papročiai, apeigos, burtai ir prietarai buvo neatsiejama bendruomeninio kaimo gyvenimo dalis. Kai kaimai ėmė skirstytis į vienkiemius, bendra gyvulių priežiūra prarado prasmę, o kartu ėmė sparčiai nykti ir su ja susiję papročiai. Galutinai jie išnyko po Antrojo pasaulinio karo, palikdami tik prisiminimus – tokius, kokius šiandien dar pamena Tauragės krašto senoliai. Straipsnis rašytas remiantis Pranės Dundulienės tyrimais, užrašytais 1970 m. knygoje „Eržvilkas“.

Darius KINIULIS / „Tauragės žinios“