Gyvūnai turi sielą ir viską supranta, tik nemoka pasakyti

– Kaip kilo mintis užsiimti pagalba beglobiams gyvūnams?

– Viskas įvyko savaime – vis priglausdavau vieną kitą gyvūnėlį, kol namuose jų susidarė gana didelis būrys, todėl nutarėme įkurti prieglaudėlę. Veiklos pradžioje itin daug dėmesio skyrėme benamių kačių sterilizacijai. Važinėdavome po rajonus ir gaudydavome kates – kačiukams surasdavome namus, suaugusias kates sterilizuodavome, o tas, kurios jaukios, dovanodavome žmonėms. Sterilizuotas laukines paleisdavome į laisvę. Vėliau į mūsų globą pakliūdavo ir šunų, todėl skyriau plotą sodyboje voljerams įrengti. Čia vienu metu galime priimti apie 25 šunis.

– Ar kada bandėte skaičiuoti, kiek iš viso gyvūnų perleidote per savo rankas?

– Veiklą vystome dvylika metų, o per metus namus surandame apie 150 gyvūnų, tad skaičiai tikrai nemaži. Nuo šių metų sausio iki gegužės jau padovanojau 50 gyvūnų, o prieglaudoje likę dar 60. Nuolatos vieni gyvūnai keičia kitus, nebūna taip, kad neturėtume kuo rūpintis. Kai kurie iš jų pas mus gyvena ir po dešimtmetį, nes senyvų šunų ir kačių niekas nenori pasiimti. Seni gyvūnai lieka mūsų prieglaudoje iki iškeliauja į savo vaivorykščių šalį.

– Kaip gyvūnai atsiduria prieglaudoje?

– Būna įvairių situacijų. Pasitaiko, kad dėžėse supakuotas kates randame įmestas savo prieglaudos teritorijoje, šunis – pririštus prie sodybos vartų. Neretai pati važiuoju apžiūrėti nutolusių sodybų, apleistų ūkinių pastatų. Kartais su policijos pareigūnais ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistais, kartais viena. Vieni žmonės sutinka geranoriškai atiduoti gyvūnus, kiti apskundžia policijai, kad savivaliauju. Tada tenka varstyti institucijų duris ir aiškintis, kodėl niekam nereikalingus gyvūnus gelbėju iš žiaurių gyvenimo sąlygų.

– Kokios būklės gyvūnai pas jus patenka? Kokias sveikatos ar kitas problemas tenka spręsti?

– Pirmiausia gydome, nukirminame, sterilizuojame, sučipuojame. Jei katės su mažais kačiukais pas mus patenka iš kokio tvarto ar kitos gyvūnui laikyti netinkamos aplinkos, beveik visos serga įvairiomis virusinėmis ligomis – tiriame, gydome. Šunys dažniausiai sveikatos sutrikimų turi suaugę, o mažiukai (mėnesio ar dviejų) šuniukai atsparesni, daugiausia pas mus patenka sveiki. Mūsų prieglaudoje katės yra didžiausias skaudulys ir finansinis iššūkis.

– Kaip sekasi ieškoti naujų namų gyvūnėliams? Kokiais kriterijais vadovaudamasi atsirenkate būsimus savininkus?

– Visada norime, kad gyvūnas patektų į geras rankas, tačiau nėra taip paprasta nustatyti, ar žmogus tikrai atsakingas. Žinoma, atsižvelgiame į gyvenamąją vietą, kur ir kokiomis sąlygomis laikys gyvūną, bet juk patys kartu negyvename, todėl niekada negalime būti 100 proc. garantuoti. Su naujais gyvūno savininkais stengiamės kuo ilgiau palaikyti ryšį, bendraudami telefonu, socialiniais tinklais, prašydami atsiųsti nuotraukų ar vaizdo įrašų, kuriuose matyti, kaip gyvūnas išaugo, kaip gyvena, žaidžia. Tada mes pasidalijame savo paskyroje socialiniame tinkle, pasidžiaugia visa bendruomenė, kaip toliau sekasi mūsų mažyliams.

Per visą veiklos istoriją buvo tik vienas labai skaudus atvejis. Išgelbėjome ir išgydėme suaugusį šunį Iksą, kurį vėliau padovanojome naujiems šeimininkams. Kad po sudėtingos ir brangiai kainavusios stuburo operacijos gyvūnas galėtų patogiai, sausai gyventi, nupirkau voljerą į naujus jo namus. Tai buvo prieš penkerius metus, o prieš trejus vykome į tą pačią vietovę pasiimti kito apleisto gyvūno. Užsukau aplankyti Ikso ir pamačiau jį paliktą purve, mėšle, o jo voljere gyveno naujas šuo. Iškart pasiėmiau buvusį globotinį į savo automobilį ir išsivežiau, o vėliau priprašiau savininkų, kad oficialiai atsisakytų Ikso. Tai vienintelis atvejis, kai radau nustekentą mūsų gyvūną. Antrą kartą išgelbėtas Iksas mūsų prieglaudoje nugyveno dar trejus metus, kol išėjo į vaivorykščių šalį.

– Ar surasti atsakingus šeimininkus yra didžiausias iššūkis?

– Specialiai mes neieškome, dalijamės gyvūnų nuotraukomis ir istorijomis socialiniuose tinkluose. Jei žmogus pastebi gyvūną, supranta, kad jis jam reikalingas, kreipiasi ir atvažiuoja susipažinti gyvai. Dažniausiai žmonės praeina pro suaugusius šunis, nekreipdami į juos dėmesio, nes visi nori mažų, sveikų, gražių. Visgi aš visada patariu imti ne tą gyvūną, kurio norisi iš pirmo žvilgsnio, bet tą, kuris pats prieina ir glaustosi – su juo bus sukurtas gražus ryšys, ir šeimininkas, ir augintinis bus laimingi kartu.

– Kaip per tiek metų nepristigote optimizmo ir energijos tokiai veiklai?

– Aš pati dažnai sau užduodu sau šį klausimą. Kartais pagalvoju, kad reikia viską mesti, nes ši veikla kainuoja daug nervų, fizinių ir vidinių jėgų. Sulaukiame daug patyčių, neigiamų komentarų, būna, kad net ašarą išspaudi, nes jautiesi puolamas. Bet prieš šešerius metus susirgau onkologine liga ir prognozės nebuvo labai optimistiškos, tačiau visą laiką gyvūnai buvo su manimi. Jie man suteikė stiprybės, motyvacijos judėti, sveikatos. Manau, kad su jų pagalba pavyko išrėplioti iš savo bėdų. Ir toliau noriu suteikti jiems visokeriopą pagalbą, negailėdama jėgų, nors greta dar dirbu ir kitą darbą.

– Ar sulaukiate pagalbos iš savivaldybės administracijos, verslų ar kitų žmonių?

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. gegužės 12 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Rimutės Vismantienės video medžiaga

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.