Hitu tapusio serialo „Parduotuvinis romanas“ žvaigždė Vakaris: „Žmonės net ir gatvėje man šūkteli – „Adomai!“

– Ar dažnai būna, kad žmonės į jus kreipiasi Adomu? Gal parduotuvėje paklausia – kuriems čia šašlykams šią savaitę akcija?

– Pasitaiko visko – žmonės šypsosi, pasisveikina. Tokie susitikimai labai šilti, jie primena, kad kuriamas darbas paliečia ir džiugina kitus.

– Adomą iš IKI reklamų lietuviai jau neblogai pažįsta. O kas yra Vakaris – ar galėtumėte trumpai apie save papasakoti? 

– Aš – Vakaris Indrekus, man 28-eri, esu profesionalus aktorius, baigęs VDK vaidybos studijas. Mane taip pat galima buvo išvysti seriale „Ne tau, Martyna“. Mėgstu žaisti ir ant scenos, ir gyvenime – kartu su draugu esame įkūrę žaidėjų gildiją, labai mėgstu vesti žaidimus. Patinka įsikūnyti į skirtingus personažus – tad ir Adomas man tapo savas. 

– Kaip jautėtės sužinojęs, kad tapsite pagrindiniu serialo herojumi?

– IKI vaidmenis kuriu jau ne pirmus metus, tačiau netikėtas jų pasiūlymas imtis darbo seriale su siužetu ir personažo linija gerokai nustebino. Tai tarsi žingsnis į kitą kūrybinį lygį. Reikėjo daugiau pasiruošimo – gilintis į scenarijų, kalbėtis su režisieriumi apie personažo raidą, jo santykius ir motyvus. Tai visavertis serialas, o ne reklama – tad ir mano patirtis buvo artimesnė teatrui ar pilnametražiam kino darbui.

– Kaip ruošėtės – gal net ėjote į IKI stebėti tikrų darbuotojų?

– Aš pats dažnas IKI lankytojas, tad elgesys, aplinka ir situacijos – viskas labai pažįstama. O ir pats esu dirbęs arenose salės darbuotoju, taip pat gelbėdavau tėvams prekyboje. Labiau reikėjo pagalvoti, kaip parodyti tą Adomo vaikiškumą. Jis juk dažnai klounadą daro – tad lengviau improvizuoti, ieškoti naujų išraiškos būdų. 

– Adomas turi daug fizinės komedijos momentų – krinta, blaškosi, užkliūna. Kiek galėjote eksperimentuoti su personažu?

– Žinoma, reikėjo išlaikyti režisieriaus viziją, bet laisvės tikrai buvo. Kūriau smulkias detales, kurios pagyvina personažą. Pavyzdžiui, vienoje serijoje vyko absurdiškai juokingas darbo pokalbis. Reikėjo atlikti fizinius pratimus – tai kilnoji tai, ką pamatai po ranka. Reikia nusivalyti praktaitą – čiumpi bulvių maišą. Jei abi rankos užimtos – dokumentus laikai po smakru. Kuriant tokį personažą vadovaujiesi lyg vaiko logika, kuri natūraliai suteikia daug komedijos. Nors vaidmuo nebuvo techniškai sudėtingas, turėjau progą net pritaikyti akrobatikos žinias. Tai padėjo natūraliai atlikti kritimus be traumų ir su šypsena.

– Patiems aktoriams nebuvo sunku nesusijuokti? 

– Esame profesionalai, bet niekur nedingsi – kai juokinga, tai juokinga. Toj pačioj darbo pokalbio scenoje su parduotuvės vadovu norėjau prunkšti. Pati situacija yra išskirtinai komiška, juokino partnerių reakcijos, o man tai ir buvo pirmoji bendra scena su šiuo personažu. Jis toks savotiškas ir įdomus – labai rimtu veidu kalba „vėjus“, todėl matant tą kontrastą sunku sulaikyti šypseną. 

– Adomas seriale – gal kiek naivokas, išsiblaškęs, tačiau mielas ir romantiškas. Kiek iš šių savybių atpažįstate savyje? O gal laikui bėgant supanašėjat?

– Labai daug savęs jame matau. Pats esu linkęs pasiklysti mintyse, kartais pasimaivyti, dažnai vadovautis širdimi. Ir man, ir Adomui artimas tas šiltas, šiek tiek vaikiškas žvilgsnis į pasaulį. Bet aš nesu toks naivus ir ultra super gerietis kaip Adomas – nesisiūlau kaimynei nuvažiuoti nupirkti maisto (juokiasi). Aš mėgstu turėti savo kampelį, o Adomas visada turi, ką pasakyti – jam reikia pasireikšti, dėl ko ir patenka į komiškas situacijas.

– Serialas filmuotas tikroje parduotuvėje po darbo valandų. Kokių kuriozų dėl to pasitaikė? 

– Dar ir kiek. Per skubėjimą išsipylė filmavimui paruošti šaltibarščiai. Būna, atsiremi kažkur – išsitepi, paslysti ant padažo. Vienoje serijoje turėjome begalę veikėjų, kur visi bėgo, stumdėsi – tai toks chaosas buvo! Ir mums patiems juokinga buvo, ir epizodas labai geras pavyko. Juokinga, kad dažnai parsinešu visko plaukuose – pvz., kečupo. Adomui nuolat tenka kažkuo išsitepti, tai kad ir valausi po filmavimo – vis tiek kažkaip sugebu parsinešti visokių kvapų ar skonių namo. 

– Didelę jūsų gyvenimo dalį užima ir žaidimai. Galbūt kilo noras sukurti Adomo personažą ir žaidimui? Ar visą žaidimą, kuris vyktų parduotuvėje?

– Puikus klausimas! Tiesą sakant, rimtai galvoju apie „Dungeons and Dragons“ nuotykį, vykstantį fantastinėje parduotuvėje, kur lentynos – tai kalnai, klientai – pabaisos ar ne žaidėjo veikėjai (NPC), o personalas turi susidoroti tiek su socialiniais, tiek fiziniais iššūkiais. Adomas ten tikrai turėtų savo vietą – gal kaip nekaltas, bet genialus burtininkas?