Į kaimą – puoselėti prosenelių sodybos ir aktinidijų ūkio

Prosenelių sodyba

Marmakų šeima su trimis mokyklinio amžiaus sūnumis sodyboje Vitkūnų k. gyvena ir ūkininkauja nuo 2010 m. „Esu grynas kaunietis, šiame mieste gimiau ir augau. Žmona – nuo pajūrio. Toje vietoje, kurioje gyvename dabar, buvo mano prosenelių sodyba. Seneliai sodybą perleido man. Su žmona pradėjome svarstyti, kur mums geriau būtų gyventi, ar butuke susispraudus su kaimynais trintis, ar rinktis laisvę. Pasirinkimas nebuvo sudėtingas ar sunkus. Pasirinkome sodybą, ją pamažu sutvarkėme, atnaujinome ir iki šiol stengiamės puoselėti“, – apie atsiradimą Vitkūnų k. „Ūkininko patarėjui“ pasakojo E. Marmakas.

Bene daugiausia laiko, jėgų ir pinigų teko išleisti gyvenamojo namo rekonstravimui. Prie darbų prisidėjo ir E. Marmako uošviai. Tuo pat metu naujakuriai prekiavo pienu, supirktu iš vietinių ūkininkų. Keletą metų iš sodybos sutuoktiniai dar važinėjo į darbą Kaune.

Galiausiai S. ir E. Marmakai nusprendė, kad kelionių ir darbų mieste jau gana, reikia užsiimti kažkokia veikla savo sodyboje. Alternatyvių veiklų turėjo ne vieną. Kadangi sodyba įsikūrusi vaizdingoje vietoje, svarstė teikti ir kaimo turizmo, tuomet buvusio ant bangos, paslaugas. Tačiau greitai suprato, kad nuomodami sodybą patys joje gyventi negalės. Todėl kaimo turizmo atsisakė nė nepradėję.

Buvo svarstymų galbūt auginti didelę paklausą visuomet turinčias braškes. Bet vargiai būtų galėję konkuruoti su kainomis dėl nemažų atstumų iki miesto, kur braškes reiktų nuvežti ir parduoti. Ketino užsiimti šilauogių auginimu, tačiau ir ši rinka buvo neblogai užpildyta.

Susidomėjo aktinidijomis

Atmetę daug galimų veiklų, S. ir E. Marmakai susidomėjo aktinidijomis – nereikliomis ir galingomis lianomis, kurių vaisiai pasižymi nepaprastai dideliu vitamino C kiekiu. Be to, Lietuvoje nėra kenkėjų, kurie galėtų pakenkti aktinidijoms, beveik nėra ir ligų. „Norėjome auginti kažką ekologiško. Konsultavomės su mokslininkais. Pirmiausia pasodinome labai nedaug aktinidijų sodinukų ir laukėme keletą metų, kad įsitikintume, ar apskritai šiems vaiskrūmiams tinkamas Lietuvos klimatas. Aktinidijos augo gerai, derėjo. Tuomet pasodinome dar apie 100 vienetų sodinukų. Tiek įsigyti nebuvo lengva, nes šalyje nelabai kas tiek ir turėjo. Tąkart mums nepasisekė, nes didelė dalis sodinukų nušalo, vėliau –kažkiek atžėlė. Ryžomės dar plėsti aktinidijų plotą iki 0,8 ha. Per kelis etapus aktinidijomis apsodinome 3 ha – pasodinome apie 6 tūkst. sodinukų“, – pasakojo ŪP pašnekovas.

Aktinidijų ūkio šeimininkas teigė, kad pagal paramos jaunajam ūkininkui programą gavo labai reikalingą finansinę paramą, už kurią įsigijo gerokai darbus lengvinančios technikos. Iki tol tekdavo plušėti su rankiniu kultivatoriumi.

Po penkerių metų

Dėl savo dydžio aktinidijos įprastai vadinamos uogomis, nors, pasak E. Marmako, tai yra vaisiai. Jos dažniausiai būna dvinamiai augalai, todėl, norint sulaukti derliaus, reikia sodinti ir moteriškus, ir vyriškus augalus. Savo ūkyje S. ir E. Marmakai turi ir savidulkių aktinidijų. Aktinidijos pradeda derėti maždaug penktaisiais–šeštaisiais augimo metais, priklausomai nuo augalų priežiūros. Svarbiausia yra aktinidijas saugoti nuo šalnų ir tinkamai laistyti, ypač pirmaisiais metais po pasodinimo.

„Kokį derlių gausi, dar priklauso ir nuo to, kiek krūmas yra išvešėjęs. Esu skaitęs, kad nuo idealiai prižiūrimo krūmo galima priskinti ir 20 kg vaisių. Tačiau aš linkęs mokslininkų įžvalgas „pjauti“ per pusę, nes tikrovėje idealių sąlygų nebūna. Dažniausiai ir oro sąlygos būna ne ūkininko naudai, todėl pusę dar mažinu per pusę. Normalus ir labai tikėtinas – apie 5 kg vaisių derlius nuo krūmo. Tačiau yra ir malonių išimčių. Nuo savo ūkio pirmųjų aktinidijų vieno krūmo esame priskynę net 32 kg vaisių kelerius metus iš eilės“, – pastebėjimais dalijosi aktinidijų augintojas.

Kol kas pagrindiniai aktinidijų plotai dar tik bręsta, ankstesnieji auga lėčiau dėl, ūkininko teigimu, jo paties padarytų tiek sodinimo, tiek ir laistymo klaidų. „Derliaus dar nesulaukiame tokio, kad patenkintume paklausą. Žmonės tikrai domisi aktinidijomis, nori jų įsigyti, atvyksta į ūkį“, – atviravo E. Marmakas. Aktinidijų augintojai vaisius liofilizuoja, gamina hidrolatus, tyres, uogienes. „Žmona dar ir su šokoladu eksperimentuoja, o vaikai labiausiai mėgsta tyres – susmulkintus vaisius be cukraus. Tyrės labai gerai išsilaiko užšaldytos, neapkarsta, nepakeičia skonio. Beje, aktinidijų žievės nereikia lupti, ji yra valgoma, skirtingai nuo didžiųjų giminaičių – kivių“, – aiškino ŪP pašnekovas.

Aktinidijos, pasak mokslininkų, gali sėkmingai gyventi iki 90 metų. Lietuvos sąlygomis aktinidijų amžius trumpesnis – apie 30 metų. Į Lietuvą šie augalai atvežti maždaug prieš pusšimtį metų.

Nuo A iki Z

Jurbarko r. aktinidijų ūkyje jau kelerius metus prekiaujama aktinidijų, kurios pasiteisino, gerai žiemojo, sodinukais, parduodamos ir uogos. Ateityje didžiausią dėmesį ūkininkai ketina skirti aktinidijų perdirbimui. „Norime, kad ūkyje būtų visko – nuo A iki Z. Išbandome įvairias receptūras, vėliau pradėsime ir gamybą. Jeigu rasime tinkamų programų, projektų, būtinai dalyvausime. Parama mūsų sumanymams labai reikalinga. Mūsų ūkis sukurtas nuo nulio. Vien savo lėšomis išsiversti būtų labai sudėtinga“, – ŪP prisipažino aktinidijų augintojas.

Ūkyje jau dabar vyksta ir kitokių veiklų. Pavyzdžiui, ūkininkai nemokamai ne vienus metus priima sveikos bendrystės stovyklą, kurioje susitinka asmenybės augimu besidomintys vyrai.

Pirtininkas pagal pašaukimą

E. Marmakas yra veterinarinės maisto saugos specialistas, baigęs ūkininkavimui reikalingus kursus, buhalterinę apskaitą, studijavęs net Vokietijoje, dabar dar mokosi masažavimo paslapčių. Bet pagal pašaukimą tvirtino esąs pirtininkas.

Sodyboje, ŪP pašnekovo teigimu, visuomet buvo pirtelė. Tačiau prireikė gerų tikrų pirtininkų, kurie išaiškino ir įrodė, kad pirtis – tikrai ne ta vieta, kur oda nuo nežmoniško karščio lupasi ir iš kurios kuo greičiausiai norisi ištrūkti į lauką. „Pačiam kilo noras mėgautis lietuviška pirtimi, o ne skrudintis. Taip ir darau“, – tikino pirtininkas.

Aktinidijų ūkio šeimininkai turi ir nuolatinius darbus. E. Marmakas sakė specialiai pasirinkęs darbą prie medžio perdirbimo netoliese, Vilkijoje. Kadangi dirba rytinėje pamainoje, po pietų jau yra laisvas ir gali užsiimti ūkiu.

Egidijaus Marmako nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja