Iki gražaus derliaus – išbandymų ruožas

Lietuvos laukuose ir virtuvėse jau prigijusius smidrus Jurgita ir Kęstutis Krištopaičiai Šiaulių rajone augina tryliktus metus. Bene didžiausias mūsų krašte „Šparagų ūkis“, užimantis apie septynis hektarus, – vienas iš nedaugelio, kuriame dygsta ne tik žaliaūgliai, bet ir baltaūgliai smidrai.

Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

 

Jau gegužę (iki pat Joninių) džiaugiamasi smidrų derliumi, o ir naujų sodinimas – pavasarinis darbas, nekalbant apie tebeaugančių smidrų ravėjimą. Juk derliaus tenka laukti 2–3 metus. Apie tai ir kalbėjomės su ūkininke Jurgita Krištopaitiene.

Dėl kokių savybių labiausiai vertinate smidrus?

Smidrai rado savo nišą Lietuvoje ne tik dėl skonio, bet ir dėl vaistinių savybių. Mes juos labiausiai vertiname dėl asparagino – aminorūgšties, kuri ypač nepatinka vėžinėms ląstelėms. O ką jau kalbėti apie sveikatai naudingus mineralus ir vitaminus.

Lietuviai smidrus, pasaulyje auginamus tūkstantmečiais, dabar valgo virtus, troškintus, keptus, džiovintus, marinuotus, raugintus, šaldytus ir galbūt dar kaip nors kitaip apdorotus... Žaliaūglių smidrų skonis primena žaliuosius žirnelius, o baltieji smid­rai pasižymi graikinių riešutų, subrendusių pupų poskoniu.

Mūsų šalyje, skirtingai nuo Europos, populiaresni žalieji smidrai, nors būtent baltaūgliai yra derlingesni.

Daugelis augintojų nulūžusius žaliuosius smidrus ragauja tiesiog vagoje. O baltųjų lauke nepavalgysi vien dėl auginimo technologijos, nes jie paprasčiausiai nešvarūs. Vagos, kuriose šie smidrai auga, turi būti aukštos.

Augintojams visada siūlau apskaičiuoti ir sodinti tiek smidrų, kiek galės parduoti. Vis dėlto tai sunkus rankų darbas, kurį greičiausiai patys ir turėsite atlikti – nuo nuėmimo iki paruošimo sau ar prekybai. O prekinė išvaizda itin svarbi. Mūsų ūkis jau daug metų bendradarbiauja su didžiaisiais prekybos centrais ir mažesnėmis krautuvėlėmis, kavinukėmis, restoranais.

Baltieji smidrai iškertami specialiu kirtikliu. Žalieji smidrai nupjaunami lenktu peiliu.                    

Jau spėjus Lietuvoje gerokai išpopuliarėti smidrams, užklupo sunkūs karantino metai. Kaip pernai sekėsi jų augintojams?

2020 m. mums, šparagų augintojams, buvo kupini nerimo, praradimų ir tolesnių planų dėliojimo. Vokietijai, Ispanijai, Lenkijai didžiausia problema tapo darbuotojų imigrantų trūkumas, daug ūkių tiesiog visai neėmė derliaus ar stengėsi savomis priemonėmis jį sudoroti, kai kurie pradėjo ūkius modernizuoti – dairėsi į smidrų derliaus nuėmimo kombainus, kurie pakeistų darbuotojus.

Mes, Lietuvos augintojai, pirmus praradimus patyrėme ne dėl darbuotojų stokos, o dėl pagrindinių mūsų klientų – maitinimo įstaigų uždarymo per karantiną. Nedirbo restoranai ir kavinės – ypač svarbi smidrų augintojams grandis: juk greičiausiai ten pirmąkart paragavote skaniai paruoštą patiekalą iš smidrų... Ir labai smagu girdėti, kaip netgi vaikai, užsukę į mūsų ūkio krautuvėlę, šią daržovę pažįsta ir dar prie prekystalio kartu su tėvais svarsto, kokio patiekalo su smidrais norėtų.

Ką rodo skirtingų smidrų veislių, hib­ridų auginimo patirtis?

Baltųjų smidrų priežiūra lengvesnė, nes vagos aukštos, mažiau tenka lenktis, smidrai iškertami specialiu kirtikliu, o žalieji pjaunami lenktu peiliuku. Ir su piktžolėmis daug lengviau kovoti. Tačiau norėdami suformuoti aukštas vagas baltiesiems smidrams, turime naudoti papildomą techniką, taip pat specialią agrodangą, nepraleidžiančią saulės šviesos, specialius įrankius jiems nuimti, plovimo ir rūšiavimo įrangą, šaldytuvus.

‘Gijnlim’ – nesuklysiu pasakiusi, kad ši veislė Lietuvoje populiariausia. Tai 100 proc. vyriškas hibridas, labai tinkamas baltiesiems ir žaliesiems smidrams auginti mūsų klimato sąlygomis. Veislė išskirtinai ankstyva, ypač derlinga. Idealiai tinka sodinti į smėlio ir molio dirvožemį.

Didelė praktinė patirtis parodė, kad geriausių baltųjų smidrų auginimo rezultatų pasiekiama sodinant po tris augalus kas metrą. Tankumą galima padidinti maždaug 30 proc., jei smidrai auginami kaip žalieji. Sodinant tankiau, sulaukiama ne tik didesnio derliaus, bet ir smidrai auga vidutinio storio, t. y. plonesni nei auginant šią veislę baltiems šparagams.

‘Gijnlim’ veislės smidrai mėgsta drėgmę, jei birželis nelietingas – vystosi lapija, kaip mes sakome, skleidžiasi. Ši veislė atspari smidrų ligai, vadinamosioms rūdims, taip pat lūžiams. Vegetacijos metu augalo žalumyninė dalis yra gausi, sunki, iki rudens išlieka pakankamai žalia ir stipri.

‘Backlim’ F₁ – taip pat visiškas vyriškas hibridas, tinkamesnis baltiesiems smidrams auginti dėl idealiai suformuotos galvutės ir skonio. Jie savaite vėlesni už ‘Gijnlim’. Ypač mėgsta šilumą. Auginant kaip žaliuosius, derlius gerokai mažesnis, labiau puola smidrinukai.

Baltieji smidrai auginami pakeltoje vagoje, kuri uždengta smidrams auginti skirta ir saulės spindulių nepraleidžiančia danga. Daugelio metų patirtis parodė, kad ‘Backlim’ F₁ hibridai sodinami po 3,5–4,5 šaknies į metrą. Rekomenduojamas sodinimo gylis yra 18–22 cm, o jei sodinama giliau – derlius prasidės vėliau, be to, svarbu nepamiršti, jog vagos dar sukeliamos apie 0,5 metro.

‘Backlim F1’ ‘Gijnlim’.                  

Smidrų kokybė gerėja augalui senstant. Be to, ‘Backlim’ F₁ smidrų laukas rudenį greičiausiai nusidažo geltonai, kai kitos augalų rūšys dar sodriai žaliuoja. Dauguma ūglių būna vienodo storio, o tai mažina rūšiavimo sąnaudas. Šie smidrai – puikaus skonio, labai vertinami restoranų šefų, neturi kartaus poskonio.

Smidrų neaplenkia ligos ir kenkėjai. Gal nedaugelis yra girdėję ir apie paprastąjį smidrinuką. O pirmoji pavasarinė kliūtis – vėlyvos šalnos?

Lietuvoje smidrai, kaip ir bet kokia kita kultūra, susiduria su nepalankiomis oro sąlygomis, temperatūrų svyravimu, šiltėjančiu klimatu, kartu ir su labai vėlyvomis šalnomis. Tad visada pradedant auginti kažką nauja, turi būti pasiruošęs ir naujiems iššūkiams.

Kadangi smidrai – viena pirmųjų daržovių, skinamų iš lauko, tiesiai iš vagos, tai iš tiesų pirmoji kliūtis – gegužės šalnos. Didesnis derlius gaunamas pirmąjį nuėmimo mėnesį, o sulaukus šalnų, galima jo ir netekti. Baltųjų veislių smidrai atsparesni iki –3 °C temperatūrai, o žaliesiems pavojingos net ir paviršinės dirvos šalnos. Išlindę smidrai nustoja augti, galvutės ima riestis, džiūti. Šaknys atsigauna po šalnų praėjus 7–10 dienų, ir tai normalu, nes jos patyrė stresą. Tada pradeda kaltis kiti šparagų ūgliai, kartu su naujais lenda ir pašalę.

Dažniausiai tokie ūgliai šalinami, taip leidžiant greičiau pradėti dygti naujiems. Taigi šalnos gali atimti gana didelę dalį derliaus, bet kaip paguodos prizas mums, – jo kažkiek vis tiek gausime, ne taip, kaip auginantieji braškes ar vaismedžius.

Ne veltui populiarus posakis – ruošk roges vasarą... Sodinant ar planuojant sodinti smidrus, pirma taisyklė – gerai parinkta dirva. Svarbu geras drenažas ir kuo lengvesnė, nerūgšti žemė. Nepadarius namų darbų, didelės žalos gali pridaryti grambuoliai ir spragšiai, piktžolės.

Dėl drėgmės pertekliaus atsiranda ir tokių ligų, kaip smidrų rūdys (Puccina asparagi) arba smidrų stemfiliozė (Stemp­hylium lotryosum), irgi panaši į rūdis. Tai drėgnų laukų pasekmės. Atkastos smidrų šaknys gali atrodyti pradėjusios pelyti.

Pastaruosius metus beveik visi smidrų augintojai susiduria su kenkėjais. Vienas jų – paprastasis smidrinukas (Crioceris asparagi). Jį galima pastebėti, kai orai gerokai įšyla, birželio pradžioje. Renkant smidrus, ant augalo paviršiaus matyti pailgi juodi kiaušiniai. Besivystydamos lervos įlenda į stiebą ir juo slenka žemyn, link šaknų, kur virsta kokonais ir saugiai peržiemoja. Atšilus orams lervos atsigauna ir pradeda misti smidrais, dėl to jie ima dygti kreivi, gali būti apkramtyti, paliegę, plonesni. Šiuo atveju vienintelė apsauga yra smidrų sezono metu derlių imti kasdien, taip pašalinant ūglius su šparaginės musės kiaušinėliais ir išvengiant didesnės žalos ūkiui.

Raudonuoja smidrų uogos. Žaliuoja trejų metų smidrai.                  

Smidrų apsauga ir priežiūra taip pat gana sudėtinga. Esame įpratę, kad gegužės viduryje tik baigiame sėti ir sodinti daržus, laukai atrodo dar juodi, o mes savo ūkyje jau pradedame ravėti. Daug dėmesio tenka skirti kovai su piktžolėmis. Kartais atrodo, kad kovoji su vėjo malūnais, bet nuleisi rankas, piktžolės sunaikins likusį derlių. Nuimant derlių dar tebeaugantys smidrai ravimi, o liepą–rugpjūtį kultivuojami.

Ar naudojate chemines priemones piktžolėms naikinti, smidrams apsaugoti nuo ligų ir kenkėjų?

Nesnaudžiantys kenkėjai – paprastieji smidrinukai.

Oficialiai leistinų priemonių vis dar laukiama nesulaukiama, nes ši daržovė kai kam dar „per nauja“. Kad galėtume naudoti augalų apsaugos priemones, pirmiausia jos turi būti registruotos augalų apsaugos sistemoje. Kadangi šios daržovės nebuvo auginamos mūsų šalyje, jokių apsaugos priemonių nei nuo piktžolių, nei nuo ligų ir nebuvo registruota. Todėl pirkdami Lietuvoje užaugintą smidrą galite būti tikri, kad tai sveika, neužteršta daržovė.

Tai visai priešinga situacija negu Vokietijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Peru, kur leidžiamų naudoti apsaugos priemonių spektras didelis, vien kovai su piktžolėmis leistina apie 18 rūšių herbicidų, registruota iki 25 rūšių fungicidų, iki 15 rūšių insekticidų. Lietuvoje kai kurie smidrų šaknų platintojai rekomenduoja naudoti kitose šalyse leistinus preparatus, bet ar tai legalu?

Atsakingas augintojas visada pasitikrins, ar rekomenduojama patikima priemonė. Be to, kaip rodo atlikti tyrimai, ne visos smidrų rūšys vienodai reaguoja, ypač į herbicidus. Todėl žiūrint į laukus, vienur smidrų vegetacijos metu galite matyti didelę lapiją, o kitur ji silpna. Dėl šios priežasties ir derlius subręsta mažesnis.

Šiuo metu nuo grybinių ligų Lietuvoje naudojamas vario sulfatas; nuo miltligės, smidrų stemfiliozės ginamės fungicidu DIFCOR 250 EC; nuo piktžolių nuėmus derlių liepą naudojamas herbicidas LENTAGRAN WP. Tai kol kas bene vienintelės Lietuvoje registruotos augalų apsaugos priemonės. Kadangi mūsų šalyje ūkiai kuriasi maži (patraukliausi iki 0,25 ha), kovoti su piktžolėmis pakanka reguliaraus kultivavimo.

Jurgitos Krištopaitienės nuotraukos

2021-05-17