Iš žaliavos – į vertę. Lietuvos pieno sektoriaus iššūkiai ir perspektyvos

Žalio pieno rinkos realybė

Dažnai girdima nuomonė, kad Lietuva masiškai eksportuoja žalią pieną, tačiau iš tiesų žalio pieno eksportas sudaro tik nedidelę dalį visos pagaminamos pieno produkcijos. Didžioji pieno dalis realizuojama vietos perdirbėjams, kurie gamina įvairius produktus – sūrius, sviestą, fermentuotus gaminius, pieno miltelius ir kitus pusgaminius. Viena iš reikšmingų pastarųjų metų iniciatyvų – „Pienas LT“ kooperatyvas, gavęs valstybės paramą, įkūręs modernią perdirbimo gamyklą ir aktyviai plėtojantis eksportą į daugiau nei 40 šalių. Tai leidžia stiprinti pieno sektorių ir mažinti jo priklausomybę nuo žalio pieno eksporto.

Tačiau Lietuvos vidaus rinkoje pieno produktai dažnai yra santykinai brangesni nei panašūs importuoti produktai iš kaimyninių šalių, pvz., Lenkijos. Šį kainų atotrūkį lemia ne tik didesnės gamybos sąnaudos, bet ir ribota konkurencija perdirbimo sektoriuje bei rinkos koncentracija. Dėl to vartotojai renkasi pigesnius importuotus gaminius, o vietos gamintojams tenka konkuruoti ne tik tarptautinėje, bet ir savoje rinkoje. Ši situacija primena Lietuvos augalininkystės, ypač grūdų sektoriaus, realybę. Kaip ir pieno atveju, Lietuva išaugina didelius grūdų kiekius ir yra svarbi grūdų eksportuotoja. Tačiau dėl pasaulinės rinkos kainų svyravimų ir per didelės pasiūlos vietos augintojai patiria didelį spaudimą, o pridėtinės vertės kūrimas grūdų sektoriuje išlieka ribotas. Grūdų gamintojai, kaip ir pienininkai, dažnai susiduria su žemomis supirkimo kainomis ir maža derybine galia, todėl tiek pieno, tiek grūdų sektoriai pasižymi panašiomis struktūrinėmis problemomis.

Lietuvos vidaus rinkoje pieno produktai dažnai yra santykinai brangesni nei panašūs importuoti produktai iš kaimyninių šalių, pvz., Lenkijos. Šį kainų atotrūkį lemia ne tik didesnės gamybos sąnaudos, bet ir ribota konkurencija perdirbimo sektoriuje bei rinkos koncentracija.

Šių dviejų, Lietuvos žemės ūkiui svarbių, sektorių bendras iššūkis – orientacija į žaliavos kiekybę, o ne į pridėtinės vertės kūrimą. Dėl to jie tampa pažeidžiami pasaulinių kainų svyravimų ir praranda galimybes didinti savo konkurencingumą rinkose. Todėl tiek pieno, tiek grūdų sektoriuose itin svarbu didinti vietinių produktų pridėtinę vertę, gerinti jų kokybę ir stiprinti vartotojų lojalumą. Be to, būtina skatinti konkurencingumą perdirbimo grandyje ir mažinti rinkos koncentraciją, taip didinant ūkininkų derybinę galią ir sektoriaus stabilumą.

Nepaisant pažangių iniciatyvų, tokių kaip „Pienas LT“ kooperatyvas, tiek pieno, tiek augalininkystės sektoriai Lietuvoje susiduria su struktūriniais iššūkiais, kurie reikalauja ne tik modernizacijos, bet ir platesnių sisteminių pokyčių, siekiant sukurti tvaresnę, konkurencingesnę ir pelningesnę žemės ūkio produktų gamybos grandinę.

Kodėl pigus žalias pienas?

Pieno supirkimo kainų stabilumo trūkumą ir žemą kainų lygį lemia kelios esminės priežastys:

Perdirbimo sektoriaus koncentracija – Lietuvoje perdirbimo rinka susikoncentravusi kelių stambių žaidėjų rankose. Tai mažina konkurenciją, todėl perdirbėjai gali nustatinėti žemesnes supirkimo kainas. Dėl mažos rinkos įvairovės ūkininkams dažnai nėra pieno realizavimo alternatyvų, tad yra menka jų derybinė galia.

Prioritetas teikiamas kiekybei, o ne kokybei – dauguma ūkių orientuojasi į didelį produkcijos kiekį, bet mažiau į aukštą pieno kokybę ar specializaciją (pvz., ekologišką, funkcinį pieną). Todėl kainos yra daugiau linkusios mažėti, kai didėja pasiūla.

Pridėtinės vertės trūkumas – Lietuvos pieno produktai dažniausiai yra žemos pridėtinės vertės arba eksportuojami kaip žaliava ar pusgaminiai. Tai neleidžia tikėtis didesnių kainų, o ūkininkų pajamos priklauso nuo pasaulinių žaliavos kainų svyravimų.

Pasaulinės rinkos svyravimai ir geopolitika – tarptautinės pieno produktų kainos svyruoja dėl klimato, geopolitinių įvykių, pandemijų, prekybos apribojimų. Lietuvos ūkininkai, turėdami ribotas apsaugos galimybes, dažnai patiria neigiamą šių svyravimų poveikį.

Kaip sektorius galėtų keistis?

Lietuvos pieno sektoriaus ateitis priklauso nuo gebėjimo iš esmės keisti verslo modelį ir diversifikuoti veiklas:

Vietinis perdirbimas ir aukštos pridėtinės vertės produktai – svarbu skatinti ūkių integraciją su perdirbėjais, kuriant vietoje produktus, kurių rinkos vertė yra gerokai didesnė nei žalio pieno. Ekologiški pieno produktai, specializuoti sūriai, funkciniai ir sveikatai palankūs gaminiai gali būti konkurencingi tiek vietos, tiek eksporto rinkose. Šis kelias sumažintų priklausomybę nuo svyruojančių žaliavinio pieno kainų ir stiprintų sektoriaus tvarumą.

Ūkių diversifikacija ir gyvulininkystės plėtra – dalį pieno ūkių galima pamažu perorientuoti į jautienos ar kitų gyvulininkystės šakų plėtrą. ES rinka jau dabar rodo ženklus, kad jautienos paklausa viršija pasiūlą, o tai gali būti pelninga alternatyva. Toks perėjimas ne tik pagerintų ūkių pajamingumą, bet ir diversifikuotų šalies žemės ūkio produkciją.

Supaprastinti reikalavimus smulkioms įmonėms ir ūkiams – šiandien smulkiesiems ūkiams ir mažoms perdirbimo įmonėms įžengti į rinką trukdo aukšti veterinariniai, sanitariniai ir infrastruktūriniai reikalavimai, pritaikyti stambiesiems gamintojams. Sumažinus perteklinius biurokratinius barjerus, bet išlaikius maisto saugos standartus, būtų sukurta palankesnė terpė šeimos ūkiams ir smulkioms įmonėms gaminti inovatyvius, nišinius produktus. Tai skatintų sektoriaus įvairovę ir inovacijas.

Stiprinti ūkių kooperaciją – kooperatyvai gali didinti ūkininkų derybinę galią, skatinti investicijas į perdirbimą, rinkodarą ir rinkų plėtrą. Tai svarbus žingsnis mažinant perdirbimo sektoriaus koncentraciją ir didinant konkurenciją.

Pieno įstatymo tobulinimas – Žemės ūkio ministerijos pradėtos viešosios konsultacijos dėl Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (Pieno įstatymo) atveria galimybę ūkininkams, perdirbėjams, prekybininkams ir vartotojams kartu ieškoti sprendimų. Toks įtraukimas svarbus – kai pasiūlymai gimsta iš sektoriaus vidaus, jie lengviau priimami kaip bendras susitarimas, o ne „primesta tvarka“. Įstatyme reikėtų aiškiau įtvirtinti privalomas sutartis, skaidrią kainodarą, atsiskaitymo terminus ir kooperatyvų stiprinimo priemones, taip užtikrinant sąžiningesnį supirkimo procesą. Tačiau pats įstatymas jokiu būdu negali būti laikomas panacėja. Jo poveikis bus ribotas, jei nebus derinamas su platesnėmis struktūrinėmis reformomis – perdirbimo sektoriaus konkurencingumo didinimu, inovacijų skatinimu ir pridėtinės vertės kūrimu. Tik kompleksiniai sprendimai gali sukurti ilgalaikį poveikį ir užtikrinti sąžiningesnį bei tvaresnį pieno sektoriaus funkcionavimą.

...įstatymas jokiu būdu negali būti laikomas panacėja. Jo poveikis bus ribotas, jei nebus derinamas su platesnėmis struktūrinėmis reformomis – perdirbimo sektoriaus konkurencingumo didinimu, inovacijų skatinimu ir pridėtinės vertės kūrimu.

Naujas kelias Lietuvos pieno sektoriui

Nors pastaraisiais metais sektorius sulaukia nemažos valstybės ir ES paramos, tačiau ši pagalba dažnai skiriama palaikyti esamam modeliui. Tačiau toks modelis išlieka jautrus rinkos svyravimams, menkai inovatyvus, o nuolatinis subsidijų didinimas be strateginio persvarstymo ilgainiui gali tapti dar didesnė našta biudžetui ir nesuteikti ilgalaikio poveikio. Todėl paramos priemonės turėtų būti labiau orientuotos į investicijas – į pridėtinės vertės kūrimą, inovacijas, mokslinius tyrimus ir ūkių modernizaciją.

Sektoriaus ateitis priklauso nuo pasirinkimo arba tęsti gamybą pagal tradicinį modelį – daug žalio pieno, mažai pridėtinės vertės, priklausomybė nuo rinkos svyravimų bei nuolatinės paramos, arba imtis reikšmingų pokyčių – kurti inovatyvius produktus, plėtoti vietinį perdirbimą, skatinti ūkių diversifikaciją ir stiprinti gamintojų derybinę galią. Šie pokyčiai turėtų būti nukreipti ne tik į ūkių pelningumą ir sektoriaus tvarumą, bet ir į vartotojams prieinamų, sveikatai palankesnių pieno produktų pasiūlą.

Ilgalaikis pokytis neįmanomas vien tik įstatymais ar subsidijomis. Tam būtinas bendras požiūris ir visų suinteresuotų šalių – ūkininkų, perdirbėjų, prekybininkų, valdžios institucijų ir vartotojų – įsitraukimas. Užuot ieškojus kaltųjų, reikėtų kartu ieškoti optimalių sektoriaus pertvarkos sprendimų, kurie atspindėtų visų interesus – užtikrintų sąžiningą žaliavos supirkimą, konkurencingas ir prieinamas galutinių produktų kainas, sveikatai palankesnių gaminių pasiūlą, tvarią gamybą ir socialinį teisingumą.

Tik kryptingas, sistemingas ir drąsus sektoriaus atnaujinimas, grįstas bendradarbiavimu ir abipusiu supratimu, gali užtikrinti, kad pieno gamyba būtų ne tik išgyvenimo priemonė, bet ir konkurencinga, inovatyvi ir vartotojui naudinga veikla vietos, regiono ir pasaulio rinkose.

Autorius dr. Romualdas ZEMECKIS

Redakcijos nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.