Ieškinį pateikė Vokietijos odų pramonės asociacija (Verband der Deutschen Lederindustrie – VDL ), Europos bendrijos odininkų ir apdirbėjų nacionalinių asociacijų konfederacijos (COTANCE) narė.
Terminologijos ginčas kilo dėl šunų antkaklius ir pavadėlius gaminančios bendrovės „Mina Merchandising GmbH“, kurią valdo televizijos laidų vedėjas Martinas Rütteris. Įmonė į rinką tiekė sintetinius gaminius, vadindama juos „odiniais“, pagamintais iš „Apfelleder“ – medžiagos, sudarytos iš vaisių atliekų ir plastiko. Teismas nusprendė, kad termino „Leder“ (oda) vartojimas šiame kontekste yra nepagrįstas ir klaidinantis, nes toje medžiagoje natūralios odos nėra. Teisėjų teigimu, toks formulavimas gali apgauti vartotojus, priversti juos manyti, kad jie perka natūralų ir autentišką produktą, kai iš tikrųjų tai yra sintetinė medžiaga.
Kaip rašo portalas meatthefacts.eu, pagal apibrėžimą oda yra gyvūninės kilmės medžiaga, gaunama rauginant žalią odą. Todėl terminas „Apfelleder“ yra dviprasmiškas ir gali klaidinti vartotojus, kurie gali klaidingai ją interpretuoti kaip tikrą odą.
Beje, pirminiu 2024 m. teismo sprendimu VDL skundas buvo atmestas, esą antkaklio spalva (mėlyna) savaime išsklaido painiavą. Tačiau po apeliacinio skundo šių metų liepos 4 d. Kelno Aukštesnysis apygardos teismas atmetė šią logiką ir patvirtino pagrindinį argumentą: „oda“ turi reikšti odą. Sprendime dar kartą patvirtinama, kad tokie priešdėliai kaip „obuolys“, „rabarbaras“ ar „kaktusas“ nepateisina netinkamo odos pavadinimo vartojimo, jei nėra tikros odos.
Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad žodis „vegan“ pasirodė tik tose minėtus produktus reklamuojančios svetainės dalyse, kuriose jis nebuvo iš karto matomas, todėl informacija buvo neišsami, neskaidri ir nepakankamai aiški vartotojui. Tad teismas galutinai uždraudė vartoti terminą „Apfelleder“ produktams, kurių sudėtyje nėra bent minimalaus kiekio tikros odos.
Šis sprendimas žymi lūžio tašką visame tradiciniame odos sektoriuje ir sukuria svarbų precedentą, reglamentuojant alternatyvių gyvūnų odai medžiagų ženklinimą.
Kartu tai ir aiškus įspėjimas dėl „žaliojo smegenų plovimo“ – klaidinančių „ekologiškų“ etikečių ar terminijos vartojimo siekiant parduoti produktus, kurie iš tikrųjų nėra tvarūs. Juo dar kartą patvirtinamas pagrindinis principas: tik iš gyvūnų odos gautos medžiagos gali būti teisėtai vadinamos oda, o visos kitos, net jei jos panašios išvaizda ar tekstūra, turi būti aiškiai ir tiksliai paženklintos, kad būtų išvengta dviprasmybių ir vartotojų apgaudinėjimo.
COTANCE generalinis sekretorius Gustavo Gonzalez‘as-Quijano palankiai įvertino tokį teismo sprendimą, pavadindamas jį „pergale ne tik odos pramonei, bet ir visiems vartotojams, taip pat tiesai ir skaidrumui rinkodaroje“: „Mes nesame prieš inovacijas, bet pasisakome prieš klaidinančias etiketes, kurios apgaudinėja vartotojus ir nuvertina autentiškas, natūralias medžiagas“.
VDL generalinis direktorius Andreas‘as Meyer‘is taip pat išreiškė pasitenkinimą sprendimu ir dar kartą patvirtino, kad iš vaisių atliekų ar plastiko kompozitų pagamintos medžiagos negali būti vadinamos „oda“ vien dėl to, kad jos vizualiai į ją panašios: „Tokių terminų kaip „obuolių oda“ arba „kaktusų oda“ vartojimas, kai jų sudėtyje nėra tikros odos, yra klaidinančios reklamos forma, galinti pakenkti visuomenės pasitikėjimui natūraliais produktais“.
Kelno apeliacinio teismo sprendimas siunčia aiškią ir tvirtą žinią: oda yra oda tik tada, kai ji gauta iš gyvūno. Kaip skelbia COTANCE, tai dar kartą patvirtina paprastą, bet esminį principą, atveriantį kelią didesniam skaidrumui „alternatyvių“ medžiagų rinkoje. Šis principas apima ne tik šią konkrečią bylą, bet ir apskritai gina vartotojų teises būti aiškiai ir teisingai informuotiems.
Ši byla reikšminga ir visos Europos lygmeniu. Ji išryškino augantį poreikį griežčiau reglamentuoti produktų pavadinimus, taip pat klaidinantį ženklinimą ir apgaulingą praktiką ES, yra svarbus žingsnis, kovojant su „žaliuoju“ manipuliavimu ir skatinant skaidrumą.
Parengė Ričardas Čekutis