Iššūkis pieno ūkiui – išgyventi be investicijų

Susitikusi su Seimo nariu Broniumi Pauža ir Žemės ūkio rūmų savivaldos organizatore Antanina Tunaitiene (kairėje) ūkininkė Vilija Masaitienė (centre) pripažino, kad yra didesnių nelaimių nei pieno krizė, tačiau dirbti dabar sunkiau. Tą patvirtino ir jos duktė Emilija (dešinėje).

Atsidūrę aklavietėje vieni ūkininkai dejuoja ir šaukiasi pagalbos, kiti pyksta ant viso pasaulio, o darbščiausieji kantriai neša savo naštą. Apsilankęs Vilijos Masaitienės pieno ūkyje Baltraitiškių kaime (Jurbarko r.) Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Bronius Pauža ir Žemės ūkio rūmų savivaldos organizatorė Antanina Tunaitienė neišgirdo nė vieno nusiskundimo, tik atsisveikinant ūkininkė pastebėjo, kad dabar jai gerai – nereikia planuoti ir svajoti, nes tam nelieka pinigų.

Jei gali dirbti – nesiskųsk „Ligoninėje dirbdama slaugytoja mačiau tiek daug skausmo ir ašarų, kad dabar visada sau primenu, kad jei esi sveikas ir gali dirbti – nereikia dejuoti“, – sako ūkininkė tiems, kurie nuolatinį pieno kainų mažėjimą laiko katastrofa. Skųstis sunkumais – ne jos būdui, nes Vilija įpratusi visą ūkį tempti ant savo vienos pečių. Tą naštą šiek tiek priremdavo mama, darbštūs vaikai, o dabar didelę dalį atsakomybės jau perėmė pernai jaunuoju ūkininku tapęs V. Masaitienės sūnus Raimundas. Iš kur toks medikės pagal profesiją optimizmas ir ką ji galvoja ne tik apie pieno ūkio išgyvenimą, bet ir kaimo išlikimą – štai ko išsiaiškinti į tolimiausią Šimkaičių seniūnijos kaimą važiavo Jurbarke išrinktas Seimo narys B. Pauža. Ūkininkauti V. Masaitienė pradėjo prieš dešimtmetį, perėmusi ūkį iš savo mamos. Nuo jaunystės slaugytoja Kauno klinikose, o paskui – Raseinių ligoninėje dirbusiai Vilijai nebuvo sunku apsispręsti, ką daryti su mamos karvėmis: savaime aišku, kad jei jau grįžo gyventi į tėviškę, reikia stiprinti ir plėsti ūkį. Tuomet teturėjo 16 karvių ir 7 ha nuosavos žemės. Dabar abu su sūnumi dirba bene 100 ha, o ganyklose ganosi pusšimtis melžiamų karvių. Dar 7 telyčias augina Raimundas, įsipareigojęs per dvejus metus suformuoti 12 melžiamų karvių bandą. Kas bent kartą pabuvojo V. Masaitienės ūkyje, negali atsistebėti pažanga. Naujutėlės fermos, daržinės, naujas gyvenamasis namas, gražiai sutvarkyta aplinka, o svarbiausia – atnaujinta tėvų sodyba. Ir visa tai – savo rankomis, per vieną dešimtmetį. Ar galima norėti dar daugiau? Vilija neprisimena dienos, kad jos babytė ir mama namuose nebūtų laikiusi gyvulių, o vaikams nereikėtų jų prižiūrėti. Ji pati visada turėjo darbo tvarte ir jos vaikai į fermas pradėjo eiti iškart, kai tik įstengė pakelti šakę. Gal dėl to ir sūnui žemė ir gyvuliai taip prilipo prie širdies, kad nieko kito jis jau nebenori – tik ūkininkauti. Darbštumo tam vaikiui išties galima pavydėti: užmetęs akį iškart pamato, kas kur ne vietoje padėta, rudenį gražiai surikiuoja ir nuplauna visą techniką ir žemės dirbimo padargus. Pernai Raseinių gimnaziją baigusi V. Masaitienės duktė Emilija išvažiavo studijuoti į Kauną. Kaip ir mama jaunystėje, ji pasirinko slaugytojos specialybę, tačiau nėra savaitgalio, kad nesugrįžtų namo, o sugrįžusi neskubėtų į laukus ir fermas. Emilija viską moka: ir karves pamelžti, ir gyvulius pašerti, ir į traktorių įsėdusi šienainį plėvele apvynioti. Šeimos stiprybė ir yra Vilijos ūkio sėkmės pagrindas. To iš šios ūkininkės joks perdirbėjas negali atimti.

Masaičiai prie pat namų turi 30 ha ganyklų, todėl karvės visada būna šeimininkų akiratyje.

Karvių niekam neatiduos Kas antrą dieną „Žemaitijos pienas“ iš V. Masaitienės ūkio šaldytuvų išsiveža per 1,5 t aukščiausios kokybės pieno – medikės fermose ir melžimo aikštelėse ideali tvarka ir švara, todėl problemų dėl pieno kokybės ji niekada neturėjo. Bet už geriausią pieną Vilija dabar gauna vos 17 euro centų ir negali būti tikra, kad pieno supirkimo kaina dar nesumažės, nes nuo pavasario mažėja bene kiekvieną mėnesį. „Dėl kainų nenumirsime, dirbti vis tiek reikia. Kai supykstu, sakau, kad iškviesiu furgoną ir išvešiu visas karves velniop – tegul tvarte vienas gieda gaidys. Blogai ne tik tada, kai gyvuliai serga – jie ir užgauti gali, ir smarkiai sužeisti, tada ir pagalvoji, kad šviesios dienos per darbus nematai. Mano brolis veterinaras, 17 val. grįžta iš darbo. Atvažiavęs klausia, kada man darbo diena baigiasi. Ką gali sakyti, jei apeini gyvulius, o darbų dar lieka“, – svarstė Vilija. Pasak jos, piktumo akimirką tą furgoną gali iškviesti, bet jo reikės laukti savaitę, o per tą laiką ir pyktis praeina. Kai taip sunkiai susikurta darbo vieta, savo rankomis kiekvienas akmuo į tvarto pamatus įdėtas, negali imti ir viską mesti. Vilija tikina, kad kaime žmonės dabar masiškai išpardavinėja karves, o supirkėjai tuo naudojasi ir moka grašius – vos po 25–35 euro centus už kilog­ramą. Išgirdusi, kiek gaus už savo numylėtą karvutę, Šimkaičiuose viena moteris kruvinomis ašaromis verkė, o supirkėjas jai atrėžė: „Ko čia sielojiesi, valstybė dar 65 eurus duos.“ Vilijai skauda širdį ir tuomet, kai reikia parduoti mažas telyčaites. Anksčiau visas sau pasilikdavo, o šiemet pirmą kartą pardavė visą prieauglį. Gerai bent tiek, pasak ūkininkės, kad telyčaičių mažai buvo. Anksčiau pinigai už veršelius neblogai papildydavo ūkio biudžetą, dabar pieninių karvių veršelis vertas tik maždaug 100 eurų. Jei užaugo didesnis nei 90 kg – kaltink save, nes niekas daugiau nemokės. „Džiaugiesi, kad parduodi ir kad darbo turėsi mažiau“, – neslepia ūkininkė, savo bandą formuojanti tik iš ūkyje užaugintų telyčių. Kasmet jomis pakeičia iki dešimties karvių. Augintų ir daugiau telyčių, bet kur jas dėsi, kai ūkį plėsti rizikinga, o pirkti veislinių gyvulių niekas nenori. Vilija viena iš nedaugelio dar tikinčių, kad anksčiau ar vėliau pieno krizė baigsis. „Turi tikėti, kad bus geriau – paskolas reikia grąžinti, dukrą į mokslus leisti“, – šypsosi moteris.

Gyvenimas nuo išmokos iki išmokos Vilijos sūnus Raimundas jau susuko ir prie fermos suvežė kone tūkstantį ritinių šienainio, daržinę prigrūdo šieno. Žiema ūkininkams nebaisi, tačiau pinigų už pieną, kaip sako Vilija, užtenka tik už elektrą sumokėti. Todėl visus didesnius pirkinius ūkininkai įsigyja už išmokas. „Vieną išmoką gavome – pirkome kurą, iš kitos – plėvelę. Taip ir gyvename nuo išmokos iki išmokos. Jei jų nebūtų, neišsisuktume – iš tų 17 euro centų už pieną nieko nenusipirktume“, – pripažįsta moteris. Išklausiusi Seimo nario B. Paužos patikinimą, kad premjeras Algirdas Butkevičius nusiteikęs rasti nacionaliniame biudžete pinigų kompensacijoms už pieno krizės sukeltus nuostolius, V. Masaitienė neapsidžiaugė. „Jei tik ką gauname, supirkėjai iškart dar labiau mažina kainą – realiai jokios naudos iš tų išmokų nesulaukiame“, – skaudžią išvadą padarė ūkininkė. Nei apie ūkio bankrotą, nei apie kitus drastiškus sprendimus V. Masaitienė nekalba. Pasak jos, buvo ne viena krizė ir visas jas pavyko įveikti. Įveiks ir šią, juolab kad yra įsipareigojusi Europos Sąjungai dirbti dar dvejus metus. „Dabar mums gerai, – stebina ūkininkė Seimo narį, – nereikia nei svajoti, nei planuoti ką nors pirkti. Niekam pinigų nelieka, todėl ramiai gyvename.“ Bet ar gali ilgai tęstis toks „ramus“ gyvenimas? Vilija delsia atsakyti. Na taip, įmanoma kurį laiką verstis ir neinvestuojant. Bet prieš penkerius metus už paramos lėšas pirktas traktorius MTZ–95.3 genda kone kasdien. Daug sykių jį remontavo, net variklį keitė, o naudos menkai – frontalinio krautuvo balkis vis tiek kyla. „Verkiant reikėtų pirkti naują, bet nėra iš ko. Pirma ankstesnes paskolas reikia atiduoti“, – svarsto Vilija. Tokios tat niekaip nesibaigiančios pieno krizės grimasos ir iššūkiai.

Autorės nuotraukos

Daiva BARTKIENĖ „ŪP“ korespondentė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.