Istorija lėtai užsimiršta, jei niekas jos neprimena

Ignui Viržintui skaudėjo širdį, matant kaip ugnyje dingsta krašto istorija. Savo mašina „Pobieda“ važinėjo jis po apylinkes. Jam talkino moksleiviai ne tik atnešdami eksponatus, bet ir pranešdami išsikeliančių gyventojų adresus. Žurnalistų Ignas buvo pavadintas kaimo istorijų pasakotoju, nes bendraudamas su sodybų gyventojais, išklausinėdavo dar ir šeimos, giminės istoriją – taip gimė ne vienas jo apsakymas. Žmona Justina, su vyru pragyvenusi 20 metų, prisimena, kaip visus tuos metus Ignas kovojo dėl patalpų muziejui, bet jam nepavyko, liko tik krūvos susirašinėjimų. Taip ir užsiliko eksponatai čia, Budraičiuose, dabar jau Kelmės profesinio rengimo centre. Po vyro mirties Justina pabandė vėl judinti valdžią, bet ir jai nieko nepavyko. O po to pagalvojo, kad jei ir duos patalpas, ar ji jas beįrengs? Išardyti galima greitai, bet ką sukursi kitoje vietoje? Juk tiek triūso čia įdėta, ne vieno žmogaus ranka „pridėta“. Iš Rietavo baldų kombinato buvo atvežtos sienų plokštės, kuriomis pats Ignas apkalė sienas. Geležinės lentynos padarytos pagal Tytuvėnų dailininkės Danguolės Žukauskienės projektą, o ekspozicines spintas padarė gabus meistras Juozas Danusevičius. Budraičiai yra vos 4 km nuo Tytuvėnų. Ir jeigu bus noro, tai tikrai surasti muziejų nėra sudėtinga. Beje, internete medžiagos apie Igną Viržintą ir jo kraštotyros muziejų yra taip pat nemažai.

Po vyro mirties Justina Viržintienė eksponatus suregistravo; jų priskaičiavo virš dviejų tūkstančių. Muziejuje šiuo metu eksponuojama apie penki šimtai, kita dalis namuose ir klėtelėje (o tai jau kita istorija apie Igną Viržintą). Justinai niekaip ir niekad ranka nepakils ką nors sunaikinti, nors namai ir prikrauti, visi kampai prikišti. Kaip pavyzdį prisimena skaudžią tautos netektį, kai 1933 m. žuvo lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas – surinkti visi laikraščiai, kurie tuo metu rašė apie tą įvykį, guli namuose lagaminuose. Argi galima tokią vertingą medžiagą išmesti, sunaikinti?

Apžiūrinėjame muziejaus ekspoziciją, kuri įdomi ne tik eksponatais, bet ir šmaikščiais aprašais – ir čia pasireiškė Igno Viržinto talentas – literatas buvo, sugalvodavo. Prie bizūno galo tokie žodžiai pridėti: „Ponai bizūnais ne tik arklius plakė, bet ir dirbančiųjų nugaras raižė“.

„Muziejuje viskas išdėliota pagal temas“,– porina Justina. Čia poniškas kampelis: porceliano servizo puodeliai, lėkštės, gretimai metalinės dėžutės arbatai, o vargšų dėžutės – jau medinės. Padėtas lietuvių išeivių nuotraukų albumas – gyvenimas be tėvynės svetur, Amerikoje. Klarnetas, plaukams raityti žnyplės ir pirmas kino aparatas, rodantis stereo vaizdą – gal tokio eksponato daugiau niekur nėra? Atskira lentyna kunigaikščių portretams – Kęstutis ir Birutė, jų sūnus Vytautas Didysis ir jo laimėtas Žalgirio mūšis pageltusioje reprodukcijoje.

Kitoje lentynoje svarstyklių istorija, nuo seniausių iki šiuolaikinių: buožikės, bezmienai, sviesto kvorta. Čia pat vargšų kubilėliai, krepšeliai, samčiai, kiaurasamčiai. Taip pat grūdų malūnėliai blynams miltų pramalti, tikdavo ir kanapes bei pipirus susmulkinti; dešrų kimštuvas. Kaip pajuokavo Justina, galbūt, tai vienas pirmųjų kišeninių žiebtuvėlių, sveriantis gal gerą kilogramą; šalia ąsočiai, grūstuvai, virduliai, geldelės duonai ir geldos vaikams maudyti. Anų laikų „kombainas“: spragilas, pjautuvas, mušiklis, grūdų semtuvas. Žibalinių lempų istorija su komentaru: „Nors menkai spingsulė spingsėjo, bet knygelės žavėjo“. Užrašai buvo visai pageltę, bet Šedbarų bibliotekininkė Dalia Galbuogienė juos atnaujino, džiaugiasi Justina Viržintienė.

Čia ir 1954 m. išdrožta laikraštinė, pirmasis medinis portfelis, kurį vaikui sumeistraudavo tėvas. Atskiri įrankiai vyrų ir moterų – juk viską turėjo patys mokėti pasidaryti, nebuvo tada dar pramonės. Ir įrankius pasigamindavo, ir su įrankiais viską padarydavo: namus statydavo, baldus darydavo ir visus buities rakandus pasidarydavo. Atskiros ekspozicijos su vyrų ir moterų darbo įrankiais.

Apžiūrime avalynės istoriją, skaitome: „Oi tu vyža, vyža, kaip tave purvynuos dyžė“, šalia užlopytos naginės – nepigu buvo įsigyti naujas, klumpės ir medpadžiai. Lygintuvai, anksčiau vadinami prosais, buvo pašildomi karštomis anglimis.

Vadovėliai, knygelės, brošiūrėlės, tarp kurių populiari visais laikais knyga „Sapnininkas“ ir unikalus eksponatas „Pragaro giesmės“, kur surašyta už kokį grieką, kokia bausmė laukia. Įvairūs dokumentai, vekseliai ir užrašas, tinkamas ir šiems laikams: „Šitais kredito bilietais, vekseliais ir kitokiais skolinimo dokumentais turčiai didino ir gausino kapitalus, alino nusigyvenančius, kol pasiglemždavo jų nuosavybę, paversdami bedalius kapitalo vergais“; niekas nesikeičia per amžius.

Visą valandą išbuvome Igno Viržinto įkurtame kraštotyros muziejuje. Eksponatai čia atsidūrė sunkiu Lietuvai laikotarpiu. Kaip sakydavo muziejaus įkūrėjas, istorijos mokytojas, kraštotyrininkas ir rašytojas Ignas Viržintas, tai buvo „sodybų griovimo metas“. Žmonės buvo iškrapštomi iš sodybų į kolūkių gyvenvietes, buvo melioruojami laukai, o ne vienos kartos kauptas turtas keliavo tiesiai į ugnį: seni laikraščiai ir žurnalai, šventųjų paveikslai, kunigaikščių portretai, apyvokos rakandai. Visa tai buvo praeitis, trukdanti kurti naują gerovės pasaulį. Ir jei ne keistuolio, užsispyrusio žemaičio nuo Rietavo iniciatyva, to muziejaus Budraičiuose nebūtų. Muziejaus eksponatai ir Igno kūriniai – tai gyvi lietuvių tautos tragizmo liudijimai.

Jau dvidešimt ketveri metai, kai į Amžinybę iškeliavo Tytuvėnų krašto šviesuolis, pedagogas, rašytojas ir muziejininkas Ignas Viržintas, bet jis gyvas žmonių atmintyje, jo surinktuose eksponatuose ir parašytose knygose.

Užsukite į Budraičiuose esantį į etnografinį muziejų, tikrai nepasigailėsite. Nuostabiai praleisite laiką su Justina Viržintiene, puikia pasakotoja, saugančia ir globojanti vyro palikimą.

Diana STUNGURIENĖ / BIČIULIS

Igno Viržinto asmeninio archyvo ir Gintauto Stungurio nuotr.