Istorija prabyla ne tik muziejuose ir jų ekspozicijose

Žvilgsnis į praėjusį šimtmetį

Žemėlapyje yra 240 karinio paveldo vietų: buvusios karinės bazės, pakrančių apsaugos statiniai, memorialinės vietos, partizanų bunkeriai, svarbiausių mūšių vietos, kolekcijos, ekspozicijos, paminklai. Siūlomi maršrutai, ekskursijos, žygiai, valgiai prie laužo, nakvynės partizanų bunkeriuose ir kitos patirtys.

Parengtas tarptautinis projektas „Baltijos šalių karinio paveldo turizmo produkto plėtra Lietuvoje ir Pietų Latvijoje“ apima ištisą šimtmetį – nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios, 1914 m., šalių nepriklausomybės paskelbimo 1918 m., iki mūsų dienų. Žinoma, tokios gausos vienu ypu nei pamatyti, nei aplankyti neįmanoma, tad išvykos organizatoriai pasirinko kelis objektus. Pirmoji mūsų kelionės stotelė – Utenos laisvės kovų muziejus.

Prie buvusio geležinkelio

Utenos laisvės kovų muziejus, vietos kraštotyros muziejaus padalinys, įkurdintas netikėtoje vietoje – buvusioje geležinkelio stotyje. Ir įspūdis įėjus vidun toks, kad tarsi patekai į laukimo salę, kurioje pilna keleivių: vyrų, moterų su kūdikiais, vaikų. Jie stovi, sėdi, lūkuriuoja. Tai yra manekenai, tarsi gyvų žmonių šešėliai, prisikėlę iš praėjusių dešimtmečių.

Muziejaus ekspozicija čia įrengta prieš dešimt metų pagal unikalų projektą. Ekspozicijų turinio autorius yra istorikas dr. Norbertas Černiauskas. Eksponatai pristatomi šešiuose skyriuose pagal laikotarpius, apimančius Utenos krašto ir Lietuvos įvykius nuo 1940 m. iki 1965 m. Vieta ekspozicijai parinkta itin originali, kartu įtraukiant ir autentišką buvusio siauruko vietą bei statinį, iš kur iškeliauta į platųjį pasaulį sudėtingais laikais ieškoti lengvesnio gyvenimo ar patyrus represijas ir prievartą. Siaurojo geležinkelio atšaka Panevėžys–Švenčionėliai čia buvo nutiesta ir užbaigta 1901 m. Daugiausia buvo vežama mediena, keleivių būta mažai, nes iš pradžių žmonės nepasitikėjo tokiu transportu. Jo greitis tesiekdavo iki 25 km/val.

Dėmesys pokariui

Muziejaus darbuotoja Regina Zapolskienė palydėjo po jaukias sales, skirtas karo, pokario metų, holokausto įvykiams, pokario partizanų kovoms, Sibiro tremčių patirtims. Labai įtaigiai išnaudotos sienų, lubų erdvės, ant kurių išrašytos iš čia kilusio poeto Antano Miškinio rezistencinio laikotarpio eilės. Eksponatai – tokie, kokie išsaugoti ir surinkti iš vietos gyventojų bei iškelti iš muziejų saugomų fondų: aprangos detalės, uniformos, amunicija, buities daiktai, tremtinių parsivežti rankdarbiai, artimiesiems parsiųsti škaplieriai, drobiniai maišiukai su gimtinės žeme, išsaugoti tremtyje.

Paminėta daug įvairių skaičių – žuvusiųjų, ištremtųjų, kovojusiųjų, palaidotųjų. Anot muziejininkės, archyvų duomenys yra slidūs, vertintini atsargiai, nes anuomet būta nemažai „prirašinėjimo“ – stribai siekė įsiteikti valdžiai, gauti už savo aktyvumą dovanų ir naudos. Rūsčiai ir skaudžiai R. Zapolskienė kalbėjo apie tremtis – kiek būta ištremtųjų, tiek ir trėmikų – po 40 tūkst. Kiekvienas tremtinys turėjo savą „prižiūrėtoją“, skundiką. Paskutiniajam Aukštaitijos partizanui Antanui Kraujeliui-Siaubūnui, kuris žuvo išduotas 1965 m. kovo 17 d., skirta išskirtinai daug vietos, nes ir pati asmenybė, anot muziejininkės, buvo išskirtinė. Nepelnytai jam, tikram patriotui, buvo priskirtos svetimos kaltės ir nuodėmės. Manoma, kad už Lietuvos laisvę Utenos krašte kovojo apie 1 500 partizanų, daugelis iš jų žuvo.

Autorės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.