Jaunosios ūkininkės rankose – ir serbentynai, ir arbūzų laukai

Įsigijo kombainą

Jaunosios ūkininkės uogienojų laukai išsidėstę po visą Gaurės seniūniją. Ūkininkauti I. Macijauskaitė pradėjo prieš porą metų. Ūkininkavo – juoduosius serbentus augino – jos tėvai. Būdama šešiolikos metų, I. Macijauskaitė uogas pardavinėdavo turguose, vėliau jau buvo atsakinga už visus tėvų užaugintų serbentų uogų pardavimus. „Dabar jau esu įkūrusi savo serbentyną, auginu juoduosius ir raudonuosius serbentus, kelinti metai 3 ha auginu ir moliūgus, iš viso uogynai užima apie 50 ha. O šiemet sumaniau paeksperimentuoti – pasodinau kelis arus arbūzų“, – pasakojo „Ūkininko patarėjo“ pašnekovė.

I. Macijauskaitės teigimu, nors ūkininkavimo pradžioje didžioji dalis dabartinių uogynų buvo tik plyni laukai, bet tuo metu nusprendusi nebeūkininkauti mama jai perleido sklypų jau su serbentų sodinukais. Likusius laukus jaunoji ūkininkė įveisė pati – sodino nukarpytus serbentų ūgliukus. Metus pabuvę žemėje, 20–30 cm aukščio serbentų sodinukai netrunka išsikrūmyti.

„Iš pradžių visus darbus teko dirbti tik rankomis. Dabar sodinimui skolinuosi techniką iš šeimos – šiek tiek lengvinu sau ūkininkavimą. Pagal paramą jauniesiems ūkininkams esu įsigijusi uogų skynimo kombainą, nes uogynų plotas – tikrai didelis, rankomis nuskinti beveik neįmanoma. Kombainas yra prikabinamas prie traktoriaus, kurį pati vairuoju. Per skynimo įkarštį sulaukiu brolio, sužadėtinio pagalbos“, – prisipažino ūkininkė.

Nuglostytas arbūzas – didžiausias

Nors I. Macijauskaitė ketino auginti tik serbentus, likęs neapsodintas žemės plotas pakeitė planus. „Nesinorėjo laikyti juodojo pūdymo, pagailo žemės, todėl pasodinome moliūgų. Toks sprendimas labai pasiteisino – užderėjo daug moliūgų. Ta proga miestelyje net moliūgų šventę surengėme. Iš karto prigijo ir savitarna – žmonės galėjo moliūgus pasiimti sau patogiu metu“, – džiaugėsi ūkininkė.

Arbūzai šalia uogienojų atsirado dėl noro išbandyti anksčiau neaugintą kultūrą. Be to, uogų augintojai buvo smalsu, ar mūsų gamtinėmis sąlygomis įmanoma užauginti skanių arbūzų.

„Pasėjau šiek tiek ir melionų, kurie užaugo, bet, deja, neprinoko. Bet arbūzų derlius buvo geras, užteko ir patiems, ir pasidalyti su draugais, kaimynais, ir dar parduoti liko. Matyt, šis sezonas šilumą mėgstantiems arbūzams tiko“, – pastebėjo I. Macijauskaitė.

Ūkininkė apie arbūzų auginimą daug skaitė, domėjosi. Tačiau, kaip vėliau parodė praktika, ne visi teoriniai patarimai buvo naudingi ir teisingi. „Pats didžiausias mitas, kad arbūzų negalima liesti. Aš, pirmąsyk augindama arbūzus, taip džiaugiausi pirmuoju užmegztu arbūzėliu, jog ne sykį jį ir paglostydavau. Kai internete perskaičiau, kad prie arbūzų nevalia nė piršto prikišti, išsigandau. Tačiau rudenį paaiškėjo, kad mano su meile nuglostytas arbūzas užaugo pats didžiausias iš visų“, – šypsojosi ŪP pašnekovė.

Mitu ūkininkė vadina ir griežtas rekomendacija arbūzų nelaistyti. Dėl trąšų – sutinka. Arbūzų netręšė, nes nematė prasmės tą daryti. Eksperimentiniai ekologiški arbūzai augo sveiki, ligų nepasitaikė.

„Bent jau mano auginti arbūzai nenukentėjo ir nuo šalnų. Specialiai buvau palikusi porą agroplėvele nedengtų vagų. Nemačiau jokio skirtumo tarp uždengtų ir atvirai auginamų arbūzų. Net po smarkesnio šaltuko jie atrodė vienodai puikiai. Vadinasi, prisitaikė prie gamtos sąlygų“, – ŪP pasakojo I. Macijauskaitė.

Šalnos – negailestingos

Neseniai savarankiškai ūkininkauti pradėjusi mergina apgailestavo, kad jau kelinti metai šalnos pakenkia žydintiems serbentams. Nors yra išvedamos šalčiui vis atsparesnės veislės, jos vis dar nepakankamai atsparios. Labiausiai nukenčia ant kalnelių, aukštesnėse vietovėse augantys serbentai, mažiau – daubose ar prie vandens.

„Šalnos pridaro didelių nuostolių. Gaila, kad tikrojo serbentų derliaus dar negalėjau pajausti. Pirmaisiais metais uogų ir taip būna mažiau. Tik antraisiais, trečiaisiais metais įsikuria tikrasis serbentynas. Serbentai kenčia nuo ligų, kenkėjų. Ypač pavojingos serbentinės erkutės, kurias labai sunku išnaikinti natūraliomis priemonėmis. Reikalingi ir žemės tyrimai, kad būtų aišku, kokių medžiagų trūksta ar yra per daug – viršijama norma. Beje, vienodai blogai augalams ir kai azoto, kalio, fosforo yra per daug, ir kai per mažai“, – pasakojo ūkininkė.

Ištisiems metams

Darbų uogynuose, pasak I. Macijauskaitės, yra beveik visus metus. Uogininkams kiek ramesnis laikotarpis – nuo lapkričio pabaigos iki kovo. Kitu metu – ūglių karpymas, pasiruošimas sodinimui, tręšimo, augalų apsaugos priemonių planavimas, ravėjimas, žolės pjovimas. Liepos–rugpjūčio mėnesiais uogos skinamos ir parduodamos.

„Tik spėk suktis. Džiugu, kad serbentų paklausa yra nemaža, turime ištikimų klientų ratą. Pradėjau uogomis prekiauti skelbdamasi socialiniuose tinkluose, bet didžioji dalis uogų, kaip ir anksčiau, keliauja supirkėjams“, – vardijo ŪP pašnekovė.

Jaunoji ūkininkė baigusi ekonomikos ir rinkodaros studijas, kurios ūkininkaujant labai praverčia. „Gyvenimas taip susidėliojo, kad nuo pat vaikystės buvau prie žemės ūkio. O įgyta profesija leidžia planuoti ūkio biudžetą, atsižvelgiant į ekonominę naudą. Kasmet serbentų supirkimo kaina yra skirtinga. Kokia bus kaina – žinoti neįmanoma, galima tik prognozuot“, – pripažino I. Macijauskaitė.

Perdirbti – 5 proc. uogų

Serbentų auginimu ir perdirbimu užsiima ūkininkės brolis, gavęs paramą iš Tauragės r. Vietos veiklos grupės. Pagamintą įvairią produkciją išbando visa I. Macijauskaitės šeima.

„Brolis gamina juodųjų ir raudonųjų serbentų sultis, tyres, aš – džiovintų vaisių juosteles, kurių pagrindas yra bananai, bet deriname su pačių užaugintais serbentais, taip pat šalavijų sėklomis, abrikosais, braškėmis, bananais, sultis su įvairiais priedais – braškių, apelsinų, aviečių, arbūzų. Stengiamės atrasti kiekvieno skoniui tinkamą variantą, todėl siūlome margą sulčių asortimentą, tiek rūgštesnių, tiek ir saldesnių džiovintų juostelių. Džiugu, kad neįprastą skanumyną mielai valgo ir vaikai“, – vardijo uogų augintoja ir perdirbėja. Nuo visų uogynuose užauginamų uogų perdirbama apie 5 proc., 10 proc. atitenka uogas mėgstantiems žmonėms, likęs derlius parduodamas supirkėjams. Vidutiniškai iš 50 ha uogynų galima sulaukti nuo 3–4 t/ha uogų.

Be ūkininkavimo negali

Gaurėje gimusi I. Macijauskaitė tvirtino, kad šiame miestelyje tikrai ateityje ir gyvens, ir ūkininkaus. Po studijų jaunoji ūkininkė labai norėjusi į gimtinę grįžti ir joje įsitvirtinti. Taip ir padarė. Ji dar dirba ir Tauragės r. savivaldybės administracijos Kaimo reikalų skyriaus specialiste Gaurės seniūnijoje. Vasaromis kartu su sužadėtiniu Gediminu nuomoja baidares.

„Labai norėtųsi, kad uogininkystės verslas sėkmingai gyvuotų, kad galėtume klientams pasiūlyti ekskursijas, degustacijas. Žmonės pas mus galėtų praleisti visą dieną, per kurią spėtų susipažinti su uogienojais, paplaukioti baidarėmis. Mano serbentai auga prie upės. Būtų labai smagu sujungti visas veiklas – tiek žemės ūkį, tiek turizmą, tiek uogų perdirbimą“, – ateities vizijomis ir norais dalijosi ŪP pašnekovė.

Uogynų smarkiai plėsti I. Macijauskaitė nežada, nebent 10 ha, kad netektų samdyti pagalbininkų. Nežada ir kitokių uogų auginti. Gal tik norėtų pabandyti mažiau Lietuvoje žinomų, paklausių uogynų pasisodinti.

Indrės MACIJAUSKAITĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.