Jūsų kambarys – mažas pasaulio naudingųjų iškasenų žemėlapis

„Geologas, įėjęs į kambarį, mato daugiau nei baldus, sienas ir buities daiktus. Jis mato ilgą medžiagų kelią – nuo uolienos ar mineralo iki kasdienio gaminio. Geologija siejama su atodangomis, karjerais ar uolienų pavyzdžiais, bet iš tiesų ji yra visai šalia mūsų“, – sakė Lietuvos geologijos tarnybos Teisės ir kontrolės skyriaus vyriausiasis specialistas Vytautas Minkevičius.

Smėlis – lange, varis – laiduose, litis – telefone

Pradėkime nuo kambario. Betonui, cementui ir statybiniams mišiniams reikia smėlio, žvyro, klinčių, molio ir kitų žaliavų. Langų stiklo pagrindas – kvarcinis smėlis. Keramikos gaminiams naudojamas molis, gipso kartono plokštėms – gipsas. Dažų spalvą, baltumą ar kitas savybes suteikia iš mineralinių žaliavų gaunami pigmentai ir užpildai. Net paprasta siena yra kelių skirtingų geologinės kilmės medžiagų derinys.

Dar daugiau geologinės kilmės medžiagų rastume buitinės technikos ir elektronikos gaminiuose. Elektros laidams reikia vario, plieno gaminiams – geležies, o aliuminiui – boksito. Telefone yra ličio, nikelio, kobalto, vario, silicio ir kitų elementų. Be jų neveiktų baterija, ekranas, mikroschemos, garsiakalbis ir kitos prietaiso dalys. Plastiko pradžia taip pat yra žemės gelmėse – jis gaminamas iš naftos ar gamtinių dujų žaliavų.

„Net vieną kambarį galima laikyti nedideliu pasaulio naudingųjų iškasenų žemėlapiu. Jame aptiksime įvairiausių skirtinguose regionuose išgautų, įvairiais būdais apdorotų ir ilgą kelią nukeliavusių medžiagų. Mes matome galutinį gaminį, bet nematome jo geologinės istorijos“, – atkreipė dėmesį V. Minkevičius.

Tai nereiškia, kad patys daiktai ar jiems gaminti naudojamos mineralinės žaliavos yra tarša. Jos būtinos statybai, energetikai, ryšiams, medicinos įrangai ir kitoms šiuolaikinio gyvenimo sritims. Vis dėlto kiekviena medžiaga turi gyvavimo ciklą. Žaliavas reikia išgauti, perdirbti ir transportuoti. Šiems procesams naudojama energija ir vanduo, gali susidaryti atliekų, o netinkamai valdoma veikla aplinkai daro neigiamą poveikį.

Daiktas baigė tarnauti, medžiagos – ne

Ne mažiau svarbu, kas atsitinka nebereikalingam daiktui. Tinkamai surinkti gaminiai gali būti pakartotinai naudojami, taisomi, išardomi, o dalis jų medžiagų perdirbama. Tačiau elektronikos prietaisai, baterijos, dažų, lakų ar tirpiklių likučiai, patekę į mišrias komunalines atliekas ar išmesti į aplinką, tampa taršos šaltiniu. Kartu prarandama metalų ir kitų žaliavų, kurias būtų galima susigrąžinti.

Gruntas ir požeminis vanduo nėra atskirti nuo mūsų kasdienės aplinkos. Ant žemės išpiltos ar netinkamai laikomos medžiagos skverbiasi gilyn, o jų judėjimas priklauso nuo grunto sudėties ir geologinės sandaros. Smėlio ir žvyro sluoksniuose vanduo juda lengviau, molingi sluoksniai skverbimąsi lėtina. Todėl paviršiuje nematoma tarša gali pasiekti požeminį vandenį ir pasklisti gerokai plačiau“, – aiškino geologas.

Apie tolesnį daikto kelią verta galvoti dar renkantis: ar jis iš tiesų reikalingas, ilgaamžis, pataisomas? Ar galima ilgiau naudoti turimą? Galbūt galima pasiskolinti arba perduoti kitam? Kuo ilgiau gaminį naudojame, tuo rečiau reikia naujo ir jam gaminti skirtų žaliavų. Tinkamas rūšiavimas ir atliekų perdavimas į joms skirtas surinkimo vietas padeda dalį medžiagų grąžinti į naudojimo ciklą.

Ištekliai sąvartynuose

Vis dėlto daugybė vertingų medžiagų į šį ciklą negrįžta – jos dešimtmečius guli sąvartynuose. Kai kuriose šalyse senos atliekos iškasamos, rūšiuojamos ir apdorojamos siekiant susigrąžinti metalus, stiklą, mineralines ir kitas dar tinkamas naudoti medžiagas. Ši praktika vadinama sąvartynų kasyba (angl. landfill mining).

„Geologo akimis, sąvartynas – žmogaus suformuotas medžiagų telkinys. Tačiau jame viskas sumaišyta, paveikta laiko, o kai kurios medžiagos užterštos. Todėl jas susigrąžinti sudėtinga ir ne visada ekonomiškai pagrįsta. Kur kas paprasčiau vertingas medžiagas atskirti, perdirbti ir panaudoti pakartotinai dar prieš joms patenkant į sąvartyną“, – sakė V. Minkevičius.

Lietuvos geologijos tarnybos informacija