Ką mūsų žemės ūkio ir maisto rinkoms atneš ES ir Indijos prekybos sutartis?

Finišo tiesioji?

ES Žemės ūkio komisaras Christophe'as Hansenas prisijungė prie prekybos komisaro Marošo Šefčovičiaus Naujajame Delyje, „kad atstovautų žemės ūkio aspektams ir gintų ES ūkininkų interesus“, skelbia „Euronews“. Jiedu su Indijos kolegomis aukšto lygio diskusijose aptarinėja prekybos susitarimą, o pagrindinė dvišalio susitikimo darbotvarkė turėtų būti skirta saugumo, gynybos ir užsienio politikos klausimams.

Manoma, kad vėlyvas maisto ir žemės ūkio klausimų įtraukimas į darbotvarkę – paprastai vieną iš kebliausių prekybos susitarimuose – Briuselyje suprantamas kaip ženklas, kad derybos artėja prie „pabaigos“.

Vienas ES pareigūnas „Euronews“ sakė, kad platus žemės ūkio ir maisto produktų rinkos atvėrimo pasiūlymas, numatytas šiame susitarime, bus aptartas kartu su derybomis dėl ES ir Indijos geografinių nuorodų (GN) susitarimo ir bendradarbiavimo su Indija žemės ūkio klausimais.

Kiti ES šaltiniai teigė, kad diskusijose gali būti aptariami sanitariniai ir fitosanitariniai standartai, viešieji pirkimai ir netarifinės kliūtys. Tikimasi, kad derybose taip pat bus aptarti kai kurie opiausi klausimai, pavyzdžiui, vynas ir spiritiniai gėrimai, perdirbti žemės ūkio produktai, pieno produktai, tvarumo įsipareigojimai ir verslo vizos. Kalbama, jog Indija reikalauja iš ES kompromiso dėl žemės ūkio – klausimo, kuris taip pat buvo ginčytinas derybose su JAV.

Vizitas ir kliūtys

Vasario mėnesį Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen lankėsi Naujajame Delyje, siekdama atgaivinti partnerystę ir iki metų pabaigos sudaryti prekybos susitarimą. Vizito metu ji pareiškė, jog „laisvosios prekybos susitarimas tarp ES ir Indijos būtų didžiausias tokio pobūdžio sandoris pasaulyje“.

Derybos vyksta kintančios pasaulinės prekybos įtampos fone. Agresyvi Vašingtono muitų politika paskatino Indiją ir ES suartėti, net ir tuo metu, kai JAV spaudžia Briuselį taikyti sankcijas Naujajam Deliui dėl rusiškos naftos pirkimo.

Kitas kliuvinys – ES anglies dioksido pasienio reguliavimo mechanizmas (CBAM), kurį Indija smerkia kaip „žaliąjį protekcionizmą“. Niekam ne paslaptis, jog daugelis didžiausių Indijos eksporto sektorių, pavyzdžiui, plieno ir aliuminio, išskiria daug anglies dioksido.

Ekspertai teigia, kad Briuselis ir Naujasis Delis galėtų rasti išeitį iš ES ir „Mercosur“ susitarimo, kuriame yra „perbalansavimo“ sąlyga, leidžianti šalims atnaujinti derybas, jei būtų įvestos vienašališkos prekybos kliūtys.

Kol kas derybininkai tik intensyviai ruošiasi, o tikrieji susitarimo aspektai, skaičiai bei galimi kompromisai gali paaiškėti tik pačiame paskutiniame derybų rate.

Tačiau jau dabar yra daug analizių, prognozių ir diskusijų, ar toks susitarimas būtų naudingas ar kenksmingas Europos žemės ūkio gamintojams, ir kaip tai gali paveikti maisto kainas ES teritorijoje.

Skaičiai: rimti skirtumai

2023 m. Indijos žemės ūkio sektorius sudarė beveik 16 proc. BVP ir jame dirbo 44 proc. šalies darbo jėgos. Tuo tarpu ES žemės ūkis sudarė 1,3 proc. bloko BVP ir 5 proc. darbo vietų, pažymi „Euractiv“.

Nors Indija yra pagrindinė maisto produktų, tokių kaip ryžiai ir grūdai, gamintoja, jai vis dar sunku išmaitinti savo 1,4 milijardo žmonių. Praėjusių metų pasauliniame bado indekse šalies bado lygis klasifikuojamas kaip „rimtas“.

Muitų tarifai yra bene svarbiausias minėtų derybų objektas. ES vidutinis žemės ūkio prekių tarifas yra 11,7 proc., o Indijos – 39,2 proc., todėl Briuselis tikriausiai spaudžia Naująjį Delį dėl jų sumažinimo ar net suvienodinimo.

Indija jau seniai vykdo protekcionistinę politiką, taikydama vienus didžiausių pasaulyje tarifų, siekdama apsaugoti savo besivystančią ekonomiką. Importo tarifai yra pagrindinė Indijos priemonė remti milijonus smulkiųjų ūkininkų.

Ekspertai teigia, jog ES reikalavimas patekti į Indijos rinką tradiciniams maisto produktams, įskaitant įvairių rūšių sūrius, gali sukelti didelių iššūkių besikuriančiai Indijos pieno pramonei. Be to, dideli tarifai taip pat apsaugo Indijos gėrimų gigantus ir atgraso nuo užsienio produktų, ypač stipriųjų gėrimų ir viskio, vartojimo.

Nors Indija yra labai perspektyvi rinka, didžiausia pasaulyje po Kinijos, ji vis dar yra sunkiai pasiekiama dėl 150 proc. importo tarifų.

Kaip skelbia Pasaulio ekonomikos forumo svetainė, ES yra didžiausia Indijos prekybos partnerė – 2023 m. prekių apyvarta sudarė 124 mlrd. eurų, arba 12,2 proc. visos Indijos prekybos. Prekyba paslaugomis tarp ES ir Indijos tais pačiais metais pasiekė beveik 60  mlrd. eurų – beveik dvigubai daugiau nei 2020 m., o trečdalį šios sumos sudarė skaitmeninės paslaugos.

Prekyba tarp Indijos ir ES per pastarąjį dešimtmetį išaugo apie 90 proc., tačiau derybos dėl laisvosios prekybos pakto bėgant metams įstrigo dėl didelių šalių skirtumų bei nesutarimų, ypač žemės ūkio, automobilių ir farmacijos srityse.

Pieno sektoriaus faktorius

Indijos pieno sektorius jau keletą metų išlieka vienu svarbiausių šalies žemės ūkio ramsčių, o naujausios prognozės patvirtina tolesnį jo augimo potencialą. Pasak „India Ratings and Research“ (Ind-Ra) analitikų, tikimasi, kad pieno gamyba šalyje augs apie 5 proc. per metus, todėl tai bus vienas dinamiškiausių pasaulinės žemės ūkio maisto produktų rinkos segmentų. Šios tendencijos pagrindas pirmiausia yra stabili ir auganti vidaus paklausa bei gerai išvystyta kooperatinė sistema, kuri atlieka pagrindinį vaidmenį stabilizuojant ūkininkų pajamas.

Indija išlieka didžiausia pieno gamintoja pasaulyje, kurios gamyba 2024 finansiniais metais pasiekė 239,3 mln. tonų. Tai lėmė ne tik palankios klimato ir demografinės sąlygos, bet ir įvairios vyriausybės programos, kurios remia sektoriaus augimą ir suteikia stabilų pajamų šaltinį milijonams kaimo namų ūkių.

Aiškus pažangos rodiklis yra didėjantis pieno prieinamumas vienam gyventojui – 2020 finansiniais metais jis siekė 406 gramus per dieną, o 2024 m. išaugs iki 471 gramo.

Dinamiškai augant žalio pieno segmentui, auga ir perdirbtų pieno produktų svarba. Prognozuojama, kad ši rinka iki 2027 finansinių metų augs daugiau nei 10 proc. per metus. Šį augimą daugiausia lemia didėjantis namų ūkių vartojimas.

Lenkijos portalas tygodnik-rolniczy.pl nerimauja, jog Indijos pieno sektorius pradeda daryti didelę įtaką tarptautinėms rinkoms. 2025 finansiniais metais šalis eksportavo 113 350 tonų pieno produktų, kurių vertė siekė beveik 493 mln. JAV dolerių, o tai aiškiai rodo augantį Indijos pramonės konkurencingumą ir pasaulinį pripažinimą. Jeigu darybos tarp ES ir Indijos pasibaigs rezultatyviai, tarp tokių Bendrijos šalių kaip Lenkija gali kilti pasipriešinimas, kaip buvo ir derybų su „Mercosur“ atveju.

Manoma, jog Indijos pieno sektoriaus perspektyvos išlieka itin palankios. Auganti vidaus paklausa, vyriausybės parama, dinamiškas perdirbimo sektorius ir stiprėjanti eksporto pozicija leis šiam sektoriui tapti vienu svarbiausių Indijos žemės ūkio ir maisto ekonomikos augimo variklių ateinantį dešimtmetį.

Galimos grėsmės

Jau svarstomos tokio susitarimo rizikos Europos žemdirbiams. Jei susitarimas suteiktų Indijai lengvesnę prieigą į ES rinką, tuomet gali išaugti kainų spaudimas – pigesni Indijos maisto produktai galėtų konkuruoti su ES gaminiais, kadangi Indijos gamintojai patiria mažesnes gamybos sąnaudas. Jeigu bus masinis pigesnių indiškų produktų importas, tai gali sumažinti kainas ES rinkoje, ypač perdirbtuose maisto produktuose ar prekėse, kuriose pigesni žaliavų importai yra reikšmingi.

Kalbama ir apie pelnų mažėjimas regionuose, kur ES žemdirbiai negalėtų sumažinti kainų arba efektyvumo tiek, kiek reikia išlaikyti konkurenciją.

Europos žemdirbiams nerimą kelia ir standartų skirtumai – Indijos sertifikavimo, sanitarijos, gyvūnų sveikatos, maisto saugos ir aplinkosaugos reikalavimai yra ne tokie griežti, todėl gaminiai gali būti pigesni, bet ES gamintojai gali reikalauti laikytis brangesnių normų.

Vis dėlto maisto kainos ES gyventojams smarkiai neturėtų kilti — greičiau kai kurios prekės gali šiek tiek pigti. Tačiau jeigu bus susitarta sumažinti importo tarifus, padidės energijos bei transporto sąnaudos, vietos gamintojai gali stengtis atlaikyti konkurenciją ir tą poveikį perkelti vartotojui.

Parengė Ričardas Čekutis