Jungtinės Karalystės (JK) pieno sektorius jau seniai yra žemės ūkio ramstis ir netgi svarbi britų tapatybės dalis. Pieno ir pieno produktų – nuo tradicinių sūrių iki modernių funkcinių produktų – gamyba generuoja dideles pajamas, palaiko tūkstančius darbo vietų kaimo vietovėse ir kuria vartotojų pasitikėjimą prekės ženklu „Pagaminta JK“. Kaip pažymi portalas „Dairy News“, pieno sektorius kasmet į JK ekonomiką įneša 5,7 mlrd. svarų sterlingų ir išlaiko daugiau nei 10 000 aktyvių ūkių bei maždaug 70 000 su jais susijusių darbo vietų.
Tačiau šiandien šiai pramonei gresia rimta grėsmė. Po pasitraukimo iš Europos Sąjungos JK savarankiškai derasi dėl prekybos susitarimų. Viena vertus, tai atveria naujas rinkas ir suteikia galimybę padidinti eksportą, tačiau, kita vertus, tai kelia nekontroliuojamo pigesnių produktų antplūdžio iš šalių, kurių gamybos standartai labai skiriasi nuo JK standartų, riziką.
Britai nerimauja dėl šiuo metu vykstančių prekybos derybų su JAV, tačiau jiems dar labiau nerimą kelia ir faktas, jog jau sudaryti prekybos susitarimai su Naująja Zelandija, Australija ir Indija, o tai atvėrė Jungtinės Karalystės rinką šių šalių pieno produktams. Baiminamasi, jog aukštesnių standartų britiška produkcija tiesiog bus išstumta iš šalies prekystalių dėl gamybos savikainos bei prekybos kainų skirtumų.
Pieno ūkininkams ir perdirbėjams atstovaujančios organizacijos, įskaitant Nacionalinę ūkininkų sąjungą (NFU) ir „Dairy UK“, perspėja, kad didėjanti Jungtinių Valstijų produktų prieiga prie Britanijos rinkos gali rimtai destabilizuoti ir taip sunkumus patiriantį sektorių.
Dr. Judith Bryans, „Dairy UK“ generalinė direktorė, konstatuoja: „Jungtinės Karalystės pieno ūkininkai ir perdirbėjai kiekvieną dieną tiekia pasaulinio lygio, maistingus produktus, pagamintus laikantis vienų aukščiausių pasaulyje gerovės ir aplinkosaugos standartų. Skubotas ar nesubalansuotas prekybos susitarimas, dėl kurio mūsų sektorius susiduria su nesąžininga importuojamų produktų, pagamintų labai skirtingomis sąlygomis, kelia mums grėsmę. Jei norime, kad JK pieno sektorius klestėtų, visi būsimi susitarimai turi būti sąžiningi, subalansuoti ir ginti tiek vartotojų pasitikėjimą, tiek ilgalaikį mūsų ūkininkų ir įmonių gyvybingumą.“
NFU pieno ūkių skyriaus pirmininkas Paulas Tompkinsas aiškiai nurodo į grėsmes: britų gamintojų įsipareigojimas laikytis griežtų gyvūnų gerovės standartų, griežtas produktų atsekamumas ir atsakomybė už aplinką sukuria jiems nepalankias sąlygas konkurentų iš kitų valstybių atžvilgiu.
„Dėl to užsitarnavome pirkėjų pasitikėjimo reputaciją – šį faktą patvirtina ir naujausia NFU ūkininkų palankumo apklausa, kurioje nustatyta, kad daugiau nei trys ketvirtadaliai apklaustųjų labiau pasitiki britų maistu nei maistu iš likusio pasaulio. To negalime laikyti savaime suprantamu dalyku.“, – sako P. Tompkinsas.
Būtent dėl tokių aukštų vietos standartų britai taip pasitiki savo maistu, tačiau Jungtinėse Valstijose situacija visiškai kitokia. Ten gamyba vyksta daug didesniu mastu, o amerikietiškoje sistemoje leidžiama taikyti ir JK nepriimtiną praktiką.
Amerikos gamintojai veikia teisinėje aplinkoje, kuri leidžia jiems laisvai naudoti antibiotikus profilaktiškai, o Jungtinėje Karalystėje tokia praktika yra sistemingai ribojama. Jungtinėse Valstijose gyvūnų gerovės įstatymai yra daug liberalesni. Be to, augimo hormonų, uždraustų Jungtinėje Karalystėje, naudojimas yra įprasta praktika JAV.
Visa tai reiškia, kad pieno gamybos sąnaudos JAV yra gerokai mažesnės nei JK. Be to, dėl gerokai didesnių amerikietiškų ūkių ir didelio jų karvių produktyvumo britų ūkininkams vis sunkiau konkuruoti su JAV produkcija.
P. Tompkinsas pateikia pavyzdį iš kito sektoriaus: viena didžiausių JK bioetanolio gamyklų, kasmet perdirbanti daugiau nei milijoną tonų grūdų, neseniai užsidarė, nes JAV gamintojams buvo suteikta visiška veiklos laisvė. Tai rodo, kaip greitai neapgalvota prekybos politika gali lemti vietinių gamyklų ir ištisų tiekimo grandinių žlugimą.
Pienininkystė Jungtinėje Karalystėje yra ne tik verslas, bet ir labai svarbus socialinio bei ekologinio gyvenimo elementas. Pienininkystė yra daugelio kaimo vietovių pagrindas, formuoja kraštovaizdį ir prisideda prie biologinės įvairovės.
Ūkininkai investuoja į aplinkai nekenksmingas technologijas, mažina šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, diegia vandenį taupančius sprendimus ir užtikrina gyvūnų gerovę. Produktų, pagamintų sąlygomis, kurioms netaikomi tie patys griežti standartai, įsileidimas į vietos rinką gali sugriauti daugelio metų darbą tvarumo srityje ir padaryti šias pastangas bevertes dėl pigesnio importo.
Britų pieno ūkių ateitis šiuo metu neaiški. Artimiausiais mėnesiais priimti sprendimai gali nulemti sektoriaus ateitį ilgus metus. Jei rinka atsivers nekontroliuojamam amerikietiškų produktų antplūdžiui, britų ūkininkai gali tiesiog pralaimėti konkurencinę kovą.
Kol britai baiminasi savo rinkos atvėrimo JAV pieno pramonei, šveicarų pienininkai susiduria su amerikietiškų tarifų sukeltomis problemomis.
Šveicarijos pieno pramonė susiduria su didele krize: maždaug 25 000 karvių dabar gresia pernelyg ankstyvas išskerdimas. Šis dramatiškas skaičius, apie kurį portalui edairynews.com pranešė pieno sektoriaus tarpprofesinė asociacija (IP), yra tiesioginė JAV importo tarifų, kurie smarkiai sumažino šveicariško sūrio pardavimus Amerikos rinkoje, pasekmė. Staigus paklausos sumažėjimas kartu su palankiomis oro sąlygomis, dėl kurių pieno gamyba išaugo daugiau nei vidutiniškai, sukūrė sisteminį pieno perteklių, kuris, kaip manoma, dabar siekia 5 proc.
Šis rinkos disbalansas, kurį lemia didesnė pasiūla ir mažėjanti paklausa, sukuria spaudimą mažinti pieno supirkimo kainas iš ūkių. Pastaraisiais metais ūkininkai paprastai gaudavo apie 70 centų už litrą pieno, tačiau dabartinis perteklius verčia kai kuriuos ūkininkus parduoti pieną net 30 centų pigiau. IP akcentuoja, kad dėl šio kainų kritimo būtina koordinuotai sumažinti nacionalinės bandos dydį, kad būtų stabilizuota rinka ir išlaikytos priimtinos pieno kainos.
Kai kurie Šveicarijos ūkininkai jau ėmėsi drastiškų priemonių – sveikus gyvūnus į skerdyklą siunčia anksčiau nei planuota, siekdami išvengti tolesnių finansinių nuostolių. Pripažindama tiesioginį ir neigiamą priverstinio bandos mažinimo poveikį ūkių pajamoms, Tarpšakinė pieno sektoriaus asociacija imasi tikslinių pagalbos pastangų. IP jau aktyvavo 11 milijonų Šveicarijos frankų skubios pagalbos fondą. Ši tikslinė finansinė gelbėjimo linija strategiškai skirta perdirbėjams per ateinančius devynis mėnesius, siekiant paremti grietinėlės ir sviesto eksportą. Subsidijuodama šių prekių pardavimą konkurencingomis tarptautinėmis kainomis, IP siekia nukreipti žalią pieną nuo sunkumų patiriančios sūrio rinkos.
„Rabobank“ analitikas Lucas Fuess‘as laidoje „Dairy Radio Now“ sakė, kad pieno gamyba ženkliai auga visuose pagrindiniuose pasaulio pieno produktų regionuose, net Pietų Amerikoje, kuri buvo iš esmės pamiršta kaip pieno produktų eksportuotoja.
Jis atkreipė dėmesį, kad JAV produkcija vertinama pagal praėjusių metų duomenis, kai dar siautėjo paukščių gripas, tačiau žalio pieno gamyba čia taip pat ženkliai auga, todėl atitinkamai auga ir sūrio, sviesto bei pieno miltelių pasiūla.
Pasak jo, spalio mėnesį tradiciškai yra pieno gamybos pikas Naujojoje Zelandijoje, kur šį sezoną jau užfiksuoti nauji mėnesio rekordai, tad spalis taip pat gali būti rekordinis.
Didėjanti pieno gamyba sumažino supirkimo kainas, ir L. Fuess‘as perspėjo, kad JAV gamintojams tai atsilieps ketvirtojo ketvirčio pieno gamybos rodikliuose. Tiesa, mažesnės pašarų sąnaudos ir aukštos veršelių kainos ūkininkams padės šiek tiek kompensuoti mažesnes pieno kainas. Tačiau akivaizdu, jog amerikietiško pieno eksportas turi tendenciją augti, o tai darys papildomą spaudimą Europos pieno rinkai.
Parengė Ričardas Čekutis