Kaip amerikiečiai dorojosi su tarp galvijų plintančiu paukščių gripu

Rugsėjo 24 d. Otavoje, Ontarijuje, vykusiame 2025 m. gyvūnų sveikatos Kanados (AHC) forume kalbėdama Kalifornijos maisto ir žemės ūkio departamento (CDFA) veterinarijos gydytoja Natalie Ward pasidalijo įžvalgomis apie kelis mėnesius trukusią krizę, paveikusią pieno ūkius visoje valstijoje.

Nors Kanadai dar neteko susidurti su jokiais galvijų H5N1 atvejais, N. Ward buvo pakviesta pasidalinti patirtimi, nes tikimybė susidurti su virusu yra didelė.

Pirmieji požymiai

Iki to laiko, kai H5N1, dar žinomas kaip labai patogeniškas paukščių gripas arba HPAI, pasiekė pienines karves Kalifornijoje, jis jau buvo patvirtintas kitose valstijose, o pirmiausia – Teksase, praneša wattagnet.com.

Pasak N. Ward, netipiškas ligos pasireiškimas iš pradžių apsunkino aptikti ligą tarp galvijų. Sergančios karvės demonstravo subtilius požymius, tarp kurių buvo „šiek tiek neįprasta“ išvaizda, nenormalus pieno išsiskyrimas, nežymios nosies išskyros (kartais kruvinos), sumažėjęs pašarų suvartojimas ir reikšmingas pieno gamybos sumažėjimas, o kai kuriems gyvūnams kartais pasireikšdavo karščiavimas. Tačiau karštą vasarą šiuos simptomus lengva priskirti karščio stresui ar kitoms įprastoms ligoms, todėl daugelis pienininkų nė neįtarė apie paukščių gripą.

„Pirmiesiems nukentėjusiems pieno ūkių savininkams prireikė šiek tiek laiko suprasti, kad tai gali būti neįprasta. Tada, apie 6 val. ryto pirmadienį, sulaukiau skambučio iš veterinaro, kuris, žinau, man niekada šiaip neskambintų, nebent būtų kažkas blogo“, - komentuoja N. Ward.

Tuo metu nuo galimo ligos pasireiškimo jau buvo praėjusios kelios savaitės, o tai reiškė, kad norint suvaldyti ligos protrūkį, buvo prarastas brangus laikas.

Kliūtys ir valdymas

Vienas didžiausių ankstyvųjų Kalifornijos iššūkių buvo laboratorijų pajėgumai. Valstijos laboratorijų tinklas susidūrė su precedento neturinčiu poreikiu, kai šimtams pieno ūkių reikėjo atlikti tyrimus vienu metu. Dėl to buvo sunku greitai reaguoti, nors to reikėjo ligos suvaldymui.

Todėl, siekiant laimėti laiko, teko koordinuoti veiksmus su nacionaliniu laboratorijų tinklu, paskirstant mėginius keliose įstaigose.

Žiemos mėnesiais mėginių logistika pasirodė sudėtinga, kai kuriose vietose mėginiai dažnai vėluodavo, dėl to suprastėjo reagavimo koordinavimas.

Vis dėlto netrukus Kalifornijoje buvo įvestas griežtas karantinas ir reikalaujama, kad prieš išleidžiant pieno ūkius iš karantino, būtų atlikti trys neigiami testai, atliekami su savaitės pertrauka.

Judėjimo apribojimai daugiausia buvo taikomi laktuojančioms karvėms ir telyčioms, kurios laikomos didžiausiomis viruso perdavimo rizikos kategorijomis.

Karantino trukmė skirtinguose ūkiuose labai skyrėsi. Kai kuriose pieninėse infekcijos ciklai buvo greiti, ligos aktyvumo pikas buvo pasiektas greitai, kol virusas buvo visiškai išnaikintas. Kiti ūkiai karantine užsibuvo mėnesius, o iš didelių pieno ūkių, net ir nepasireiškiant klinikiniams požymiams, toliau ateidavo teigiami tyrimų testai.

Iššūkiai ir federalinė pagalba

Pasak N. Ward, veiksmingų biologinio saugumo priemonių taikymas pieno ūkiuose pasirodė esąs ypač sudėtingas, nes masiškai trūko biologinio saugumo infrastruktūros. Be to, kai kuriose vietovėse 10 kilometrų spinduliu veikia 60–100 pieno ūkių, todėl tradicinės stebėjimo zonos tapo nepraktiškos.

Iš pradžių valstijos veterinarai savarankiškai viruso protrūkio problemą, tik palaikydama ryšį su Jungtinių Valstijų Žemės ūkio departamento (USDA) pareigūnais. Tačiau netrukus į Kaliforniją buvo dislokuota daugiau nei 100 USDA darbuotojų kovoti su virusu, plintančiu tiek tarp naminių paukščių, tiek ir tarp galvijų.

Buvo pasidalinta pareigomis – USDA daugiau dėmesio skyrė paukščių atvejams, o valstija – pieno ūkiams, o tai leido efektyviau panaudoti personalą, ypač per šventes, kurios apėmė Padėkos dieną, Kalėdas ir Naujuosius metus.

Reaguojant į situaciją, reikėjo nustatyti esmines funkcijas, nuspręsti, ką galima valdyti virtualiai, ir konsoliduoti vaidmenis, kai ligos protrūkis tarp paukščių  sumažėjo.

Reakcija ir komunikacija

Ūkininkų reakcija į ligos protrūkius tarp galvijų smarkiai skyrėsi. Vieni gydė agresyviai vitaminų papildais ir palaikomąja priežiūra, o kiti, turėdami ribotus išteklius, sutelkė dėmesį tik į labiausiai paveiktus gyvūnus. Įdomu tai, kad, pasak N. Ward, abu metodai, regis, davė panašių rezultatų.

Kalifornijos valstijos reagavimo strategija protrūkio metu labai pasikeitė. Pradinius planus teko keisti, kai iškilo realūs iššūkiai. Laikui bėgant, darbuotojų sauga tapo vis svarbesniu prioritetu. Pieno ūkių darbuotojų apsauga tinkamomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis – įskaitant pirštines, veido kaukes ir akinius – tapo itin svarbi tiek darbuotojų sveikatai, tiek viruso perdavimo jų šeimoms ir naminiams gyvūnams prevencijai.

Taip pat pasikeitė komunikacijos strategijos. Iš pradžių pastangos buvo sutelktos į pagrindinį ligos atpažinimą ir judėjimo apribojimų laikymąsi. Vėlesniuose etapuose daugiausia dėmesio skirta švietimui apie žinomus ir nežinomus viruso aspektus.

Priežiūra ir valdymas

Šiandien Kalifornijoje vykdoma daugiau nei 1000 pieno ūkių stebėsena. Ūkininkų bendradarbiavimas regioniniu požiūriu nevienodas: kai kuriose vietovėse atitiktis reikalavimams siekia 90 proc., o kitose – mažiau.

Dabartiniai Kalifornijos prioritetai apima nuolatinę darbuotojų apsaugą, stebėjimo sistemų priežiūrą ir paukštininkystės ūkių apsaugą, taikant sustiprintą biologinį saugumą, kai netoliese aptinkami viruso atvejai.

N. Ward atkreipė dėmesį, kad Kalifornijos patirtis suteikia keletą svarbių pamokų kitiems regionams ir būsimiems atsakomiesiems veiksmams. Ji daro išvadą, jog išankstinis planavimas pasirodė esąs vertingas, tačiau griežtas pradinių protokolų laikymasis būtų trukdęs veiksmingai reaguoti į naujus iššūkius. Be to, akivaizdu, jog būti plėsti laboratorijų pajėgumus, nes testavimo kliūtys galėjo labai pakenkti reagavimo pastangoms be aktyvaus koordinavimo su nacionaliniais laboratorijų tinklais.

Ekspertės manymu, viruso suvaldymo sėkmė labai priklausė nuo pasitikėjimo su gamintojais užmezgimo ir aiškaus, sąžiningo informavimo tiek apie žinomus faktus, tiek ir nuolat kylant įvairiems neaiškumams.

Dar viena išvada – pieno sektoriaus darbuotojų apsauga tapo vis svarbesniu reagavimo į krizes veiksniu ir tebėra pagrindiniu nuolatiniu rūpesčiu.

Galiausiai N. Ward pastebi, jog dėl didelės pieno ūkių koncentracijos Kalifornijoje reikėjo pereiti nuo tradicinių stebėjimo zonų prie regioninių valdymo metodų.

Parengė Ričardas Čekutis