Su įdomiu žemaičiu, gimtojo krašto patriotu, žinomu instrumentų meistru ir muzikantu A. Lučinsku pirmiausia pasinėrėme į jo šaknų ir genų paieškas. Linksmai nusiteikęs jis vaizdingai pasakojo, kad visą šėlsmą ir trauką smagiai liaudiškai muzikikei tikriausiai bus paveldėjęs iš savo senelio Kazimiero Lučinsko ir dėdės Valerijono. Jie abu buvo puikūs kaimo muzikantai. Mama irgi buvo apdovanota gabumais – piešė gražius paveikslus. Tad Lučinskų giminės muzikavimo ir kūrybos genai nematomais keliais „atlėkė“ ir apsigyveno ŪP pašnekovo širdyje, nejučia pasklido po visą sielą ir visam laikui pasiliko, net neleidžia ramiai gyventi.
A. Lučinskas juokavo, kad pirmoji jo „muzikos akademija“ buvo gimtuosiuose Žlibinuose (Plungės r.). Savo muzikanto karjerą pradėjo penktoje klasėje, tada puikiai grojo armonika. Baigęs mokslus ir Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje mokęs groti birbyne, po kelių dešimtmečių A. Lučinskas sugrįžo į gimtinę ir pradėjo vadovauti Žlibinų kultūros centro kaimo kapelai „Riviena“. Jai vadovauja jau 13 metų. ŪP vadovas paaiškino, kad kapelai tokį pavadinimą pasirinko neatsitiktinai: Rivienai – senasis Žlibinų k. pavadinimas.
Plungės kultūros centro liaudiškos muzikos kapelijai „Rokunda“ A. Lučinskas vadovauja ketverius metus. Vadovas kapelose groja birbyne bei armonika. Su dainomis ir muzika kartu su žmona Regina dalyvauja Plungės Trečiojo amžiaus universiteto užsiėmimuose.
A. Lučinskas pasidžiaugė, kad 44 metus visur kartu su žmona ir keliauja, ir muzikuoja: ji groja vyro daryta basetle – tristygiu žemaitišku kontrabosu, gražiai dainuoja. Lučinskų didysis džiaugsmas – Graikijoje su šeima gyvenanti dukra Karolina bei Vilniuje įsikūręs sūnus Kipras.
ŪP pašnekovas gerai atsiminė, kada padarė pirmąsias kankles – tai buvo 1987 m. Pasakojo, kad tuomet jis vadovavo Plungės kultūros namų liaudies instrumentų orkestrui. Prireikė mažų etnografinių kanklių – nutarė jomis groti. Bet iš kur jas gauti – pirkti nebuvo niekur. Bet draugas atvežė kanklių brėžinį ir sprendimas buvo priimtas – kartu su broliu Vytautu, kuris buvo medžio meistras, ėmė ir patys padirbo nedideles kankles, kurias iki pat šiol išsaugojo.
Nuo tų mažų kanklių viskas taip įsilingavo, kad iki šiol A. Lučinskas sustoti negali – meistras net tikslų skaičių pametė, kiek jis per 40 metų yra sumeistravęs kanklių. Šių instrumentų reikėjo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje veikiantiems liaudies ansambliams, muzikos mokyklų kolektyvams, privatiems asmenims. Savo dirbtuvėje medžio meistras A. Lučinskas keturis dešimtmečius išsijuosęs daro dailias kankles ir kitus instrumentus. Kartą pabandė suskaičiuoti, kiek kanklių yra prigaminęs, pasirodo, turbūt jau bus daugiau nei 3 tūkst. Dar nemažai padarė basetlių, cimbolų, tarškynių, barškalų, medinių švilpukų. Gamino ir baldus, duris, tačiau dabar gamina tik liaudiškus instrumentus, nes sulaukia labai daug užsakymų ir užsiimti kitokiais darbais neliktų laiko. Dirbtuvėse jis taip pat remontuoja dar ir koncertines kankles.
Lietuvoje kankliavimo tradicijos yra gajos, jos gyvuoja nuo senų laikų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kanklėmis susidomėjo daug jaunų žmonių ir lietuvių bendruomenės užsienyje. Plečiasi kankliavimo raiška, todėl didėja kanklių poreikis. Vienas populiariausių kanklių meistrų yra žemaitis A. Lučinskas. Antro tokio nė su žiburiu visoje Lietuvoje niekur nerastume.
VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. sausio 23 d. numeryje!
Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją
arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,
arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.
Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt
bei Perlo terminaluose.
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.