Karo muziejus supažindina su pirmųjų Lietuvos karių kasdienybe

Dienotvarkė su 12-ojo pėstininkų Kauno pulko 6-osios kuopos vado vyr. ltn. Sergijaus Bukevičiaus (1888-1975) pastabomis – kiek neįprastas, tačiau labai svarbus ir įdomus šaltinis. Jis atskleidžia Nepriklausomybės kovų metais įkurto, 1920-1924 m. egzistavusio, pėstininkų pulko ir bendrai Lietuvos karių rutiną, kasdienybę, auklėjimą, vertybes, jaunos Lietuvos Kariuomenės identiteto kūrimą.

Didesnio formato, 33 x 42 cm dydžio, stilizuota dienotvarkė, tikėtina, buvo kurta kaip kiekvieną dieną karius pasitinkanti atmintinė. Vienoje lapo pusėje tvarkaraštis surašytas juodomis, raudonai paspalvintomis raidėmis. Punktai lentelėse aiškiai atskirti: kairėje – valandos ir kario veikla tomis valandomis, dešinėje – išsamesnis pareigų išaiškinimas. Dienotvarkė buvo parengta remiantis pulko vado Vinco Šaudzio (1894-1970) 1920 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 3. Kitoje plakato pusėje vyr. ltn. Bukevičius violetiniu pieštuku pasirašė pastabas, patikslinančias, ar norima pakoreguoti paruoštą dienotvarkę.

Muziejinė vertybė primena: kaip ir pridera kariuomenėje, griežta tvarka ir uolumas lydėjo karius kiekviename dienos žingsnyje. Tarnybos diena tikrai nebuvo lengva ir trumpa. Ji prasidėdavo nuo pirmojo punkto – „5-ta valandą ryt. kėlimasis“ ir valandomis bei minutėmis sustyguota ir pat 22 valandos vakarinio „g-u-l-i-m-o“. Tik pabudę kariai turėjo palikti tvarkingai paklotas lovas ir dieną pasitikti su nepriekaištinga tarnybine apranga bei skyrių vadų patikrinimu.

6 valandą ryto prasidėdavo 45 minučių trukmės pusryčiai. Buvo primenama apie privalomą švaros palaikymą – duoną buvo galima laikyti tik lentynose, o ne „lovoj ant palangių“. Papusryčiavus – susitvarkyti savo indus.

Apie penkias valandas iki pietų – užsiėmimai lauke, palydėti pastaba „Komandą pildyti energingai dvasiai“. Pietų ir poilsio laikas, nuo 11 iki 16 valandos, reiškė atokvėpį. Tačiau palikti tarnybos vietą dėl svarbių reikalų buvo galima tik per skyriaus vadą gavus vadovybės leidimą. Valanda buvo skiriama statutų mokymuisi. Pastabos priminė, kad kiekvienas kariškis turi žinoti savo pareigas, o jas pamiršęs – pakartoti, nesupratęs – kreiptis į viršininką. Nežinojimas kario nuo bausmės neapsaugojo, priešingai – buvo „nedaleistinas ir baustinas“.

Tarp auklėjimo ir karinio rengimo buvo skirta „Mokyklos“ valanda, reiškusi laikraščių skaitymą ir paskaitų klausymą. Švietimas nebuvo laikomas menkesniu dalyku už fizinius užsiėmimus ir buvo išryškintas leitmotyvu „Per šviesą į laisvą“. Kariai buvo skatinami sekti Lietuvos ir pasaulio naujienas, skaityti saviugdai, todėl buvo rekomenduojami tokie leidiniai kaip „Skaityk“, „Kariškių žodis“, „Laisvė“, „Šešėliai“ ir kitokie. Dienotvarkės pastabos atspindi ir XX a, pirmosios pusės dažną socialinę problemą – neraštingumą. Kariai, kurie nemokėjo skaityti, mokytis raštingumo buvo raginami rašant laiškus artimiesiems.

Raginimas ir priminimas „išsivalyti šautuvą, nes jis tavo geriausias draugas tarnyboje“, motyvavo karį nepamiršti savo atsakomybės net ir laisvu laiku, 18-19 valandomis.

Vakarienė taip pat neapsiėjo be patikros – jos metu viršila ir vadas privalėjo kasdieną patikrinti produktų kokybę ir žinoma – ar skaniai išvirta. Vakarienę sekė bene svarbiausia dienos valanda – tautiškumo stiprinimas ir žaidimai bendrystėje. Juk parašyta: „Kariuomenėje nėra vietos nusiraminimui. Lai skamba tautiška daina (…) Lai mato priešai mūsų kilmę drąsią!“. Kariams diena baigdavosi vakariniu patikrinimu, malda, himnu ir be abejonės – užtikrinta daiktų patikra.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus informacija