Kas trečias kaimo gyventojas – skurdo rizikoje: „ateina ir prašo bent šiandien kažko pavalgyt“

Šią realybę kasdien mato „Maisto bankas“, kurio skyriuose pagalbos vis dažniau ieško regionų gyventojai. Organizacijos vadovas Simonas Gurevičius sako, kad už statistikos slypi labai konkrečios istorijos.

„Į „Maisto banko“ skyrius visoje Lietuvoje iš kaimų dažniausiai kreipiasi senjorai ir šeimos. Ir tai nebūtinai socialinės rizikos grupės, dažnai tai dirbantys žmonės, kurių pajamos regionuose tiesiog neleidžia padengti visų būtinų išlaidų. Tuo tarpu senjorai, visą gyvenimą dirbę, šiandien priversti skaičiuoti kiekvieną eurą ir rinktis, kam jo pakaks – maistui, vaistams ar kitoms būtinoms reikmėms“, – pasakoja S. Gurevičius.

Pasak jo, kaimo vietovėse skurdas dažnai turi ir papildomą socialinės atskirties dimensiją. „Neretai kaimuose gyvenantys vyresnio amžiaus žmonės yra vieniši, jų socialiniai ryšiai riboti, o galimybės gauti pagalbą yra sudėtingesnės. Todėl atėję į „Maisto banko“ atiduotuves jie ne tik gauna būtiną maistą, bet ir patiria žmogišką ryšį – pabendrauja su savanoriais, jaučiasi pastebėti, reikalingi. Tai yra ne mažiau svarbi pagalbos dalis nei pats maistas“, – pabrėžia jis.

Kasdienybė, kurioje maisto kartais pritrūksta šiandien

Kaip statistika atrodo kasdienybėje, geriausiai atskleidžia regionuose dirbančių „Maisto banko“ skyrių patirtys. Biržų skyriaus koordinatorė Greta Vanagaitė pasakoja, kad skurdas jų rajone yra kasdien matoma realybė.

„Mūsų skyrius remia beveik tris tūkstančius stokojančiųjų – net kas devintą Biržų rajono gyventoją. Čia labai pažeidžiamas rajonas, padedame be galo daug žmonių iš aplinkinių kaimų. Skurdas išties labai didelis, ir ne kažkur teoriškai, o labai arti – kai žmogui duodam krepšelį maisto, kuris skirtas kelioms dienoms, o jis verkia iš laimės, kad bent porą savaičių turės ką valgyti, supranti, kaip bet kokia pagalba yra reikalinga“, – pasakoja ji.

Pasak G. Vanagaitės, Biržuose pagalbos poreikis yra labai įvairus, bet ne retai ir sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. „Matome labai daug senjorų, taip pat šeimų, kurios neišgali įsigyti net būtiniausių produktų. Tačiau pasitaiko ir dar sudėtingesnių situacijų – žmonių, kurie neturi galimybių pasigaminti maisto. Tokiais atvejais turime ieškoti sprendimų, kaip padėti čia ir dabar – parinkti produktų, kuriuos būtų galima vartoti iš karto. Tokiose situacijose ypač svarbiais tampa konservai, duona, vaisiai, daržovės“, – sako „Maisto banko“ Biržų skyriaus koordinatorė.

Ji pripažįsta, kad kasdienis darbas dažnai paliečia emociškai. „Prisimenu, ateina žmogus ir prašo valgyti, sako: „Aš žinau, kad tik kitą savaitę esu užsiregistravęs atsiimti krepšelį, bet gal galit kažką išskirti dabar, kad bent šiai dienai turėčiau ką valgyti“. Spaudžia širdį, kai pamatai, kaip vargsta šalia gyvenantys žmonės ir kasdien padedi tiek, kiek tik gali“, – atvirai kalba ji.

Problema sisteminė: ne tik pajamos, bet ir prieinamumas

Nors skurdo mastai skirtinguose regionuose skiriasi, „Maisto banko“ patirtis rodo, kad pagrindinės problemos visoje Lietuvoje išlieka labai panašios. Organizacijos vadovas Simonas Gurevičius atkreipia dėmesį, kad regionuose skurdas dažnai yra glaudžiai susijęs su infrastruktūros ir galimybių stoka.

„Ar tai būtų Akmenės rajonas, kur skurdo rizika siekia net 35,9 proc., ar Šakių rajonas, kuriame su skurdu susiduria ketvirtadalis gyventojų – iš esmės girdime tas pačias priežastis. Ribotos darbo galimybės, mažesni atlyginimai, prastas viešasis transportas ir didesni atstumai tarp gyvenviečių sukuria situaciją, kai žmonėms tampa sudėtinga užsitikrinti net bazinius poreikius. Tai tiesiogiai atsispindi ir pagalbos maistu poreikyje“, – sako jis.

Kartais šie iššūkiai reiškia ir ribotą galimybę pasiekti pagalbą. Šakių „Maisto banko“ skyriaus koordinatorė Audra Atažanovienė pasakoja, kad net ir tada, kai pagalba yra prieinama, ji ne visada lengvai pasiekiama. „Pamiškėse gyvenantys senjorai eina po kelis kilometrus iki artimiausios stotelės, o po to su visu maišu turi kažkaip pareiti. Vaikų atostogų metu, vasarą daugeliui iš rajono išvis nėra kaip atvažiuoti, nes nėra transporto, kad ir kaip tos pagalbos maistu reiktų.“

Pagalbos reikia ne tik sunkiau gyvenantiems žmonėms, bet ir ją teikiantiems

Sunkus susisiekimas su išoriniu pasauliu, ilgai trunkančios darbo paieškos, vienatvė, maisto ir būtiniausių kasdienių dalykų trūkumas – taip atrodo trečdalio kaimų gyventojų kasdienybė. S. Gurevičius pasakoja, kad siekiant mažinti šiuos atotrūkius ir buvo išplėtotas „Maisto banko“ skyrių tinklas visoje Lietuvoje.

„Šiuo metu remiame 232 tūkstančius žmonių – kas dvyliktą šalies gyventoją, ir didelė jų dalis gyvena regionuose. Prieš kelerius metus kryptingai plėtėme savo veiklą ir įkūrėme 41 skyrių visoje Lietuvoje tam, kad pagalba pasiektų ne tik didžiuosius miestus, bet ir atokesnes vietoves, kur jos labiausiai reikia. Vis dėlto tokio tinklo išlaikymas reikalauja nuolatinių išteklių, todėl visuomenės įsitraukimas išlieka itin svarbus“, – sako jis.

Pasak S. Gurevičiaus, kiekvieno žmogaus indėlis leidžia užtikrinti, kad pagalba būtų tęstinė ir pasiektų tuos, kuriems jos reikia labiausiai. „Šiandien prisidėti galima labai paprastai – skiriant 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio „Maisto bankui“. Tai nereikalauja papildomų išlaidų, tačiau turi realų poveikį – leidžia mums ir toliau gelbėti maistą bei perduoti jį stokojantiems žmonėms visoje Lietuvoje“, – pažymi organizacijos vadovas.
Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad maistas yra bazinis poreikis, kurio atsisakyti neįmanoma. „Kaimuose gyvenantys žmonės gali atsisakyti daugelio dalykų, tačiau ne maisto. Todėl mūsų tikslas yra užtikrinti, kad pagalba pasiektų kiekvieną, net ir gyvenantį atokiausioje vietovėje. Esant poreikiui, maistą pristatome ir patys, svarbiausia, kad žmogus neliktų vienas su savo sunkumais“, – sako „Maisto banko“ vadovas.

„Maisto banko“ informacija