Kazimiera Danutė Prunskienė išėjo pasilikdama Lietuvos istorijoje ir žmonių atmintyje

Netektis

Ministras pirmininkas Mindaugas Sinkevičius pažymėjo, jog K. D. Prunskienė atliko svarbų vaidmenį lūžiniais Lietuvos istorijos metais: „Jos parašas visados išliks mūsų valstybės Nepriklausomybės Atkūrimo Akte, ji ėmėsi atsakomybės vadovauti pirmajai Vyriausybei, dirbusiai itin sudėtingomis ekonominės blokados ir byrančios, tačiau vis dar agresyvios sovietų imperijos spaudimo sąlygomis. Tai aplinkybės, reikalavusios drąsos ir išminties – savybių, kurias K. D. Prunskienė neabejotinai turėjo. Reiškiu nuoširdžią užuojautą šeimai ir artimiesiems, buvusiems kolegoms ir bendražygiams...“

Itin jautrius žodžius paskelbė filosofas Arvydas Juozaitis: „Ką gi, miela Kazimiera, tenka atsisveikinti kūnu, bet siela likti, darbais čia likti – Lietuvos amžinybės bažnyčioje.“

Atstovavo savo kraštui

Švenčionių r. savivaldybė, kurioje gimė ir pastaruoju metu gyveno pirmosios Lietuvos Vyriausybė premjerė, akcentavo, kad jos gyvenimas buvo neatsiejamas nuo modernios Lietuvos valstybės kūrimo: „Švenčionių kraštui K. D. Prunskienė visuomet jautė ypatingą artumą. Gimusi Vasiuliškių k., ji niekada nenutraukė ryšio su savo gimtine. Net eidama aukščiausias valstybės pareigas, ji domėjosi rajono žmonių gyvenimu, rūpinosi regiono ateitimi ir siekė, kad Lietuvos regionai turėtų daugiau galimybių augti, stiprėti ir klestėti.

Būdama Lietuvos Respublikos Seimo nare, išrinkta Molėtų- Švenčionių rinkimų apygardoje, ji nuosekliai atstovavo šio krašto žmonių interesams. Už reikšmingus nuopelnus Švenčionių rajonui, ilgametį dėmesį gimtajam kraštui ir jo žmonėms K. D. Prunskienei buvo suteiktas Švenčionių r. garbės pilietės vardas. Šis įvertinimas liudija ne tik jos nuveiktus darbus, bet ir nuoširdų ryšį su kraštu, iš kurio ji kilo.

Šiandien prisimename ne tik iškilią politikę, bet ir asmenybę, kurios gyvenimą lydėjo atsakomybė, drąsa, profesionalumas ir tarnystė Lietuvai. Jos darbai, idėjos ir palikimas išliks mūsų valstybės istorijoje, o meilė gimtajam kraštui bus gražus pavyzdys ateities kartoms...“

Prisiminė darbus

Su K. D. Prunskiene dirbęs žurnalistas Česlovas Juršėnas, kuris tuo metu ėjo jos atstovo spaudai pareigas, su LRT pasidalijo savo prisiminimais: „Yra likęs labai geras jos apibūdinimas – gintarinė ledi. Daili, prakilni moteris, buvo, į ką pasižiūrėti, buvo įdomu jos klausytis. Ji mokėjo bendrauti ne tik su Lietuvos žmonėmis – ir paprastais, ir viršininkais, bet ir su užsienio atstovais.

Ji atliko garsiąją kelių etapų kelionę, kai ją priėmė Vakarų lyderiai: Jungtinių Valstijų prezidentas, Prancūzijos prezidentas, Vokietijos kancleris bei Britanijos premjerė. Ji buvo išsilavinusi, mokslų daktarė ir profesorė, gerai pasiruošdavo visiems susitikimams bei veiklai Vyriausybėje ir Aukščiausiojoje Taryboje. Ji mokėjo veikti tomis naujomis aplinkybėmis... Prie jos tie pirmieji didžiausi darbai atlikti.

O nesmagumas, kad atsirado trintis tarp institucijų: dešiniųjų valdomos Aukščiausiosios Tarybos ir K. D. Prunskienės, kuri pagal nuostatas buvo kairesnė. Ir, žinoma, trintis tarp abiejų vadų. Galų gale sprendimas buvo toks, kad ji atsistatydino. Bet jos indėlis į Lietuvos statybas yra didžiulis.“

Č. Juršėnas prisimena ir 1990 m. pavasarį, kai Maskva įvedė Lietuvai ekonominę blokadą, o tuometė premjerė stengėsi išlaviruoti – vaizdavo, kad ketina daryti nuolaidų Sovietų Sąjungai, bet iš tiesų jų nedarė: „Ta blokada iš tikro mums smogė, nors lietuviai mokėjo suktis ir tomis sąlygomis. Kad būtų išeita iš tų sunkumų, reikėjo kokio nors diplomatinio, politinio ėjimo. Ir būtent tada Vyriausybė sugalvojo moratoriumo idėją. Buvo didžiausi ginčai, iš Aukščiausiosios Tarybos fundamentalistų pusės didžiausias nepasitenkinimas ir net kaltinimai valstybės išdavimu, bet paskui pamažu radosi kompromisas. Šitoje vietoje ir V. Landsbergis atsistojo K. Prunskienės pusėn ir mes priėmėme sprendimą dėl moratoriumo. Tas moratoriumas reiškė Maskvos apgaulę: kad neva mes padarom tai, ko reikalauja Maskva, bet tas dokumentas buvo taip surašytas ir apdėliotas visokiomis sąlygomis, kad iš viso ten buvo trys apsauginiai žiedai aplink Kovo 11-osios aktą. Tai buvo apgaulė Maskvai, kad va lietuviai nusileido. Ir kadangi lietuviai atseit nusileido, tai baigėsi ekonominė blokada, nors santykiai buvo labai sunkūs, su Maskva visą laiką reikėjo tampytis...“

Pirmoji Vyriausybė

Pirmosios Vyriausybės kultūros ministras Darius Kuolys visuomeninio transliuotojo eteryje prisiminė: „K. D. Prunskienei teko formuoti pirmąją atkurtos Lietuvos Respublikos Vyriausybę, Kovo 11-osios Vyriausybę. Šita Vyriausybė buvo vadovaujama moters, bet sudaryta iš vyrų. Nebuvo daugiau nė vienos ministrės. Tai buvo, jeigu dabar žiūrėtume retrospektyviai, turbūt pati profesionaliausia Lietuvos Vyriausybė, nekalbant apie mane, jauniausią ir mažiausiai patyrusį ministrą, bet tai buvo akademikai, profesoriai, pati premjerė buvo profesorė. Ir žmonės Sąjūdžio – su Romualdu Ozolu, vicepremjeru, kuris buvo vienas iš Sąjūdžio lyderių, ir iš kitos pusės – su Algirdu Brazausku, Komunistų partijos lyderiu.

K. D. Prunskienė sugebėjo tuo metu sujungti, vienyti Lietuvą. Pati būdama Sąjūdžio žmogus, iš tikrųjų tvarkėsi pabrėžtinai demokratiškai. Kas išskirtų K. D. Prunskienę – ji niekada nesistengdavo primesti savo valios. Kabinetas buvo savarankiškų žmonių kabinetas, kuris išklausydavo visus, diskutuodavo, ginčydavosi, ir buvo ieškoma bendrų sprendimų Lietuvos labui. Tos demokratinės politinės valdžios tradicijos K. D. Prunskienės buvo kuriamos nuo pirmųjų nepriklausomybės metų.

K. D. Prunskienė buvo veiklos žmogus, aišku, ir intelekto žmogus. Pirmoji Vyriausybė veikė stovint sovietų kariuomenei, neturint net savarankiško biudžeto, valiutos nebuvo visiškai, ir šitai Vyriausybei reikėjo padėti ekonominius nepriklausomos valstybės pamatus.

K. D. Prunskienė stovėjo nežinios akivaizdoje – nežinia, kada rusų tankai išriedės, bet reikia kurti Lietuvą kasdienės nežinios akivaizdoje. Tai moteris, kuri turėjo stiprios valios ir telkti komandą, ir pati veikti.

Ji buvo jautri moteris, jautrus žmogus. Mes rengėme dar tikėdamiesi jos vizitą į Maskvą (suderintas tas vizitas buvo ir su Seimo pirmininku, Aukščiausiosios Tarybos pirmininku Vytautu Landsbergiu), dar mėginome kaip nors išvengti smūgio. Prieš Sausio 13-ąją matėme, kad Maskva ruošiasi lemiamam smūgiui. K. D. Prunskienė grįžo iš susitikimo su Michailu Gorbačiovu. Mes paprašėme jos  atsistatydinti, matydami įtampą, kad daugiau įtampų nekiltų.

Susirenkame į kabinetą ir tada pamatėme mes, pirmasis ministrų kabinetas, premjerės ašaras, kai ji pasakė: „Atrodo, kad nieko nepavyko padaryti, – mes pasmerkti.“ Tada atrodė situacija be išeities. M. Gorbačiovas nesileido į jokias kalbas. Po to sekė Sausio 13-oji. Tas sukrėtimas, kurį patyrė K. D. Prunskienė, buvo perduotas mums visiems.

Manau, šiandien mes turėtume nusilenkti savo pirmajai premjerei. Pirmajai Kovo 11-osios premjerei. Pirmajai moteriai politikei, ryškiai politikei, kuri vadovavo Vyriausybei. Tai buvo iš tikrųjų žvaigždės laikas – 1988–1990 m. Pagerbkime savo žmones, kurie kūrė valstybę. Klaidų būta – visi esame netobuli. Bet tarp tų netobulumų ir suklupimų mes turime pamatyti ryškiausius savo žmones, ryškiausius jų darbus. K. D. Prunskienė Lietuvos valstybei tikrai yra nusipelniusi. Tai šiandien turime matyti, už tai turime likti jai dėkingi ir pagerbti jos atminimą, jos darbus, nuveiktus Lietuvos valstybei...“

Apie tai, kas išlieka

Dizainerė Audronė Bunikienė itin jautriai prisiminė išėjusią politikę: „Kai kurios moterys išeina iš mūsų gyvenimo, bet niekada neišeina iš mūsų atminties... Visą kadenciją turėjau garbę kurti ir puošti K. D. Prunskienę. Šis laikas man liko ne tik kaip profesinė patirtis, bet ir kaip gražus, prasmingas gyvenimo prisiminimas. Kazimiera buvo Ypatinga. Puiki politikė, stipri ir išmintinga Asmenybė, turinti savo charakterį, savo eleganciją ir nepakartojamą laikyseną. Tačiau man labiausiai įsiminė Žmogus – su savo šiluma, jautrumu, moteriškumu ir vidine stiprybe. Kiekvieną kartą, kurdama Jai drabužį, galvodavau ne tik apie tai, kas gražu. Norėjosi, kad apranga atskleistų Ją pačią – Jos charakterį, Jos laikyseną, Jos išskirtinumą. Juk tikrasis grožis prasideda tada, kai drabužis tampa žmogaus asmenybės tęsiniu. Šiandien žvelgiu į šias nuotraukas su dideliu švelnumu ir dėkingumu. Už pasitikėjimą, už bendrą kūrybos laiką, už galimybę būti šalia tokios išskirtinės Lietuvos Moters. Ilsėkitės ramybėje, Ponia Kazimiera. Laikas praeina, žmonės išeina, bet tikros Asmenybės lieka. Lieka istorijoje, lieka prisiminimuose, lieka širdyje.“

„Ūkininko patarėjo“ vyriausiasis redaktorius Vytenis Neverdauskas prisimena ne tik žemės ūkio ministrės Kazimieros Prunskienės atliktus reikšmingus darbus vadovaujant šalies agrosektoriui, bet ir kolegiškai atvirą bendravimą su žurnalistais, jos dalykiškumą bei konkretumą. Pasak spaudos leidėjo, ministrė stengėsi apsilankyti daugelyje žemdirbių bendruomenės renginių, pabendrauti su kaimo žmonėmis, kviesdavosi juos į ministeriją, įsiklausydavo į ūkininkų problemas.  K. Prunskienė padėjo stiprėti daugeliui kaimo visuomeninių organizacijų. Labai rūpinosi Kaimo turizmo asociacija, Jaunųjų ūkininkų globos taryba, Lietuvos ūkininkių draugija, ekologiniu ūkininkavimu ir kulinarinio paveldo puoselėjimu. Ji nuoširdžiai prisidėjo prie daugelio redakcijos visuomeninių ir kultūrinių iniciatyvų – Šeimininkių dienos švenčių, konkurso kaimo jaunimui „Mis ūkininkaitė“ ir daugelio kitų.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.