Kelių inžinierė Ieva: didžiausia motyvacija – noras, kad būtų geriau

I. Gerulė pasakoja, kad jos darbas kupinas skirtingų situacijų, todėl beveik kiekviena diena prasideda vis kitaip. „Pavyzdžiui, vieną rytą man tenka reaguoti į įvykį kelyje ir įvertinti jo padarinius – apgadintus atitvarus, ženklus ar kitus elementus, kuriuos reikia kuo greičiau atkurti. Kitą dieną darbas persikelia ant tilto, kur atliekamos konstrukcijų apžiūros ir vertinama tai, ko įprastas eismo dalyvis galimai nepastebėtų“, – sako kelių inžinierė.

Į inžineriją I. Gerulė atėjo, kaip pati sako, natūraliai – nuo vaikystės ją traukė mechanizmai ir techniniai sprendimai. „Man patikdavo viską daryti pačiai, išardyti tam, kad suprasčiau, kaip tai veikia“, – prisimena ji, – todėl kelių ir geležinkelių inžinerijos studijos tapo logišku pasirinkimu. Studijų metu supratau, kad kelių inžinerija yra ta sritis, kurioje iš teorijos labai aiškiai pereinama prie praktiško rezultato. Būtent šį poreikį atliepė kvietimas į „Kelių priežiūrą“ – vietą, kur inžinieriaus darbas yra tiesiogiai susijęs su tuo, kas vyksta kelyje čia ir dabar.“

Pašnekovės teigimu, šiame darbe svarbiausia ne vien techninės žinios – inžinierius turi gebėti matyti kelią kaip sistemą. Važiuojant reikia gebėti atpažinti, kur formuojasi dangos problemos, kur sutrinka vandens nuvedimas, kur dėl nusidėvėjimo prarandamas ženklinimo matomumas, kur konstrukcijai reikia papildomos apžiūros. Tai nėra vieno elemento vertinimas – tai gebėjimas pamatyti priežastį ir žinoti, kokia priemonė ją iš tiesų išspręs. Tokiu požiūriu vadovaujasi ir I. Gerulė, sakydama, kad inžinerijoje svarbus ne vien emocinis atsakas, mandagumas, tačiau būtinas ir inžinerinis bei savalaikis sprendinys.

Kalbėdama apie kelių inžinerijos svarbą, „Kelių priežiūros“ darbuotoja pabrėžia, kad visuomenė dažnai pamato tik vieną šios profesijos dalį – žiemos priežiūrą. Tačiau kelias yra nenutrūkstamas procesas: projektavimas, statyba, eksploatacija, priežiūra, reagavimas į įvykius, elementų atkūrimas, vandens nuvedimo sistemos, tiltų konstrukcijų stebėsena. „Net statybos užbaigimas nereiškia, kad kelininkų darbai baigti – kelias turi būti prižiūrimas nuolat“, – akcentuoja I. Gerulė.

„Žiemą barstytuvai važiuoja be pertraukos – pravažiuoja ruožą, grįžta, pasikrauna medžiagų ir vėl išvažiuoja. Vasarą darbų spektras dar platesnis“, – priduria inžinierė. „Kelių priežiūros“ darbuotoja taip pat pastebi, kad pastaraisiais metais vairuotojai daugiau dėmesio skiria savo transporto priemonių būklei. Tai ji vertina kaip brandų pokytį – kelio priežiūra negali būti vienintelė saugumo priemonė, kai eismo kokybę lemia ir automobilio paruošimas, ir vairuotojo pasirinkimai.

Paklausta apie moteris inžinerijoje, kelininkė akcentuoja, kad ši sritis yra atvira visiems. „Inžineriją rekomenduoju kiekvienam – čia labai svarbus loginis ir sisteminis mąstymas“, – sako I. Gerulė, pabrėždama ir kruopštumo bei atidumo reikšmę. Pasak inžinierės, profesiniai stereotipai vis dar pasitaiko, tačiau juos greitai paneigia kompetencija. Pasak jos, tai profesija, kurioje matomas konkretus rezultatas – nuo sutvarkytos atkarpos iki rekonstruoto kelio elemento, kuris kasdien naudojamas tūkstančių žmonių.

Paklausta, kas ją motyvuoja kasdien atlikti savo darbą, I. Gerulė įvardija paprastą, bet esminį tikslą. „Noras, kad būtų geriau. Tai reiškia ir sklandesnį komandos darbą, ir saugesnes bei patogesnes eismo sąlygas vairuotojams. Viskas, kas leidžia keliui veikti stabiliau, mano akimis, yra tikroji šio darbo prasmė,“ – sako „Kelių priežiūros“ darbuotoja.

„Kelių priežiūra“ informacija