Kelmiškis jau 12 metų savanoriškai puošia miestą

Vaikštinėjant po miestą, matomi jų darbo vaisiai – tvarkingi takeliai, nušienauti žolynai, prižiūrėti gėlynai. Tačiau akį nuolat traukia ir įspūdingi suoleliai, kurie kviečia prisėsti ir užtrukti truputį ilgiau grožintis miesto vaizdais. Išskirtinių metalo dirbinių kūrėjas ir yra Erikas. Dabar žiūrint į reto grožio dirbinius sunku patikėti, kad prieš įsidarbinant seniūnijoje vyrui kalvystės amatas buvo svetimas ir neišbandytas.

E. Andruška prisimena, kad pradėjus dirbti mieste trūko pakabintų vazonų ir panašių dalykų, nes iki tol viskas buvo tik stacionariai padedama ant žemės. Jo iniciatyva Kelmėje atsirado pirmieji stovai, ant kurių pakabintos gėlės. Darbai buvo įgyvendinti su seniūnijos darbuotojų pagalba, o vienam projektui pasisekus, ėmė kirbėti idėjos kitiems, vis sudėtingesniems, kūriniams.

Civilinės metrikacijos skyriaus kiemą netrukus papuošė milžiniškos rožės bei suolelis su skėčiu, prie kurių tradiciškai fotografuojasi jaunavedžiai. Panašus suolelis vėliau atsirado ir „Draugystės“ parke. Taip miesto erdves ėmė užpildyti gėlių vazonai, suoleliai, sūpynės ir įvairiausių raštų bei figūrų metalo dirbiniai.

„Draugystės parkas iš viso buvo labai nykus, jame buvo tik suminti žmonių takeliai. Mes, seniūnijos darbuotojai, pradėjome be jokių projektų savo iniciatyva dėti trinkeles. Atnaujinome visus asfaltuotus takus, vėliau atsirado apšvietimas, tada atėjo didžiausias projektas – pavėsinė. Užsidegiau ją daryti kartu su seniūnijos darbuotojų pagalba, vienas konstrukcijas darėme seniūnijoje, pavyzdžiui, stogo, nes ten buvo didelės konstrukcijos, o įvairius smulkesnius dirbinius ruošiau pats namuose“, – apie įgyvendintus pokyčius mieste pasakoja Erikas Andruška.

Kiekvienas dirbinys turi savo istoriją. Parke stovinti pavėsinė taip pat. Pirminė idėja pavėsinės vietoje buvo daryti meno galeriją, kuri turėjo būti kilnojama, bet pastebėta, kad ją kilnoti bus per sudėtinga. „Mes jau buvome paruošę aikštelę meno galerijai ir taką į ją, o atšaukus šį projektą, ta vieta liko laisva. Tai aš sumąsčiau toje vietoje padaryti pavėsinę, šią idėja mums pavyko įgyvendinti“, – pasakoja E. Andruška.

Tokius darbus padaryti užtrunka nemažai laiko, juk Erikas juos gamina laisvu laiku po darbo. Pavėsinė buvo padaryta maždaug per septynis mėnesius. „Man patinka, kad mūsų seniūnijos vyrai visada prisideda ir padeda įgyvendinti mano sukurtus projektus“, –džiaugiasi E. Andruška.

Paprastesnius darbus jis atlieka su seniūnijos vyrais laisvesniu darbo laiku. O smulkesnius ir meninius dirbinius, kurie reikalauja daugiau įgūdžių ir laiko, daro namie savo laisvu laiku po darbo. „Smagiausia, kad kiekvienas seniūnijoje palaiko mano iniciatyvą. Viskam, kas Kelmėje yra daroma, mes įsigyjame medžiagas iš Kelmės seniūnijos lėšų, o dirbinius gaminu savanoriškai, be jokio atlygio“, – pasakoja Erikas.

Erikas miestą gražinti pradėjo nuo gėlių stovų, po to sekė suoleliai, daugybė skirtingų gaminių. Jo kurti metalo dirbiniai išskirtinių formų, visos detalės gerai apgalvotos, kad kurtų gražią visumą, bet tuo pačiu atliktų ir praktišką funkciją. Įvairūs meniniai elementai padaro kiekvieną dirbinį „gyvesnį“ ir traukia žmones juos apžiūrėti, nusifotografuoti.

Vyras teigia, kad metalo dirbiniams gaminti daugiau laiko būna žiemą, ypač kai mažai sniego, mažiau darbų, ir jie kartu su seniūnijos darbuotojais gali užsiimti kalvyste. Tik ši žiema atnešė daug sniego, o kartu ir darbo, kuris nepaliko laiko net užbaigti gultams, kuriuos planuojama įrengti Draugystės parke.

Planai ir darbai bei idėjos nesibaigia, Erikas jau baigia įgyvendinti naują projektą Tūkstantmečio parke, kurį, jei darbai eisis sklandžiai, miesto gyventojams planuoja pristatyti jau šią vasarą.

Eskizų kūrybai Erikas skiria vakarus, kai ramiai prisėdęs braižo įvairius raštus ir detales, kurias vėliau stengiasi įvykdyti: „Esu baigęs statybos inžineriją. Darau brėžinius, po to pagal juos lankstau, virinu. Kai pradėjau domėtis kalvyste, atradau ir prisijungiau prie įvairių puslapių, kuriuose galima pasisemti idėjų, atrasti tam tikrus elementus, kuriuos galėčiau pritaikyti savo kūriniuose“, – apie kūrybos užkulisius pasakoja E. Andruška.

Didžiausia motyvacija toliau kurti Erikui yra žmonių įvertinimas: „Aš matau, kad mano darbai puošia Kelmę, visi džiaugiasi, vos ne kiekvieną dieną matau „Facebooke“ nuotraukas, kad žmonės fotografuojasi, o man tai ir yra svarbiausia, kad kiti džiaugiasi“.

Sunkumai, su kuriais E. Andruška susiduria, puoselėdamas miestą, yra laiko trūkumas ir sveikatos aukojimas. Darbas su metalo dirbiniais reiškia nuolatinį darbą dulkėse, nors naudoja visas apsaugines priemones, vyras sako, kad jau keturis ar penkis kartus teko lankytis ligoninėje dėl įstrigusių metalo šiukšlių akyse.

Įdomiausia tai, kad Erikas Andruška visą savo laisvą laiką skiria metalo gaminiams, kurie puošia tik Kelmę. Jis nepriima ir nevykdo jokių užsakymų, savo kurtų dirbinių nepardavinėja. Nors sulaukia daugybės užsakymų ir prašymų, negamina dirbinių net pažįstamiems. Jo kūryba puošia tik miesto erdves ir jo namų kiemą, nes paprasčiausiai užsakymams įvykdyti neužtenka laiko.

Išskirtiniai meno dirbiniai slypi ir jo namų kieme, kai kurių vaizdais Erikas sutiko pasidalinti ir su laikraščio skaitytojais. Kieme slypintys dirbiniai trapesni, iš smulkesnių detalių, kai kurie pritaisyti ant plokštumos. Vyras atskleidžia, kad tokių darbų mieste negalėtų pastatyti, nes šie iš karto būtų suniokoti. Jis neslepia, kad tokie poelgiai su jo darbais užgauna širdį, tačiau tada stengiasi sugalvoti išeitis, kaip sukurti meninius gaminius, kurie būtų tvirtesni ir atsparesni lankstymui, o žmogus jų negalėtų pažeisti.

Viktorija MĖČAJŪTĖ / „Bičiulis“