Keturračiai gamtoje: mitai ir realybė

Didžiausias keturračių vairuotojų mitas yra įsitikinimas, kad gamtoje galima važiuoti visur, kur nėra aiškiai nurodyto draudimo. Iš tikrųjų galioja priešingas principas: motorinėmis transporto priemonėmis leidžiama važiuoti tik tam skirtuose keliuose. Važiavimas bekele, miško paklote, pievomis, pelkėmis ar vandens telkinių pakrantėmis laikomas pažeidimu, net jei toje vietoje nėra jokio draudžiamojo ženklo.

Vienas dažniausių mitų skamba taip: „Jei nėra ženklo, vadinasi, važiuoti galima“. Tačiau teisės aktai numato, kad motorinės transporto priemonės turi judėti tik keliais. Argumentas, kad draudimas nebuvo pažymėtas, nuo atsakomybės neatleidžia.

Dar vienas klaidingas įsitikinimas yra tai, kad miško proskynos, priešgaisriniai grioviai ar keturratininkų praminti takai gali būti laikomi keliais. Vis dėlto tokios vietos nėra bendro naudojimo keliai. Technologiniai miško keliai, kvartalinės linijos, miško darbams skirti pravažiavimai ar pačių vairuotojų suformuoti takai nesuteikia teisės ten važiuoti.

Ne mažiau paplitęs mitas susijęs su vandens telkiniais. Kai kurie keturračių mėgėjai mano, kad ežerų, upių ar tvenkinių pakrantės yra puiki vieta pasivažinėjimams. Tačiau vandens telkinių apsaugos zonos yra griežtai saugomos teritorijos. Važinėjimas pakrantėmis daro tiesioginę žalą ekosistemoms. Dėl transporto priemonių poveikio nyksta augmenija, ardoma dirvožemio struktūra, spartėja krantų erozija.

Kartais galima išgirsti ir kitą argumentą: „Keli pravažiavimai gamtai nepakenks, viskas greitai ataugs.“ Deja, tai dar vienas mitas. Keturračio padangų protektoriai ypač stipriai veikia minkštą dirvožemį. Jie sunaikina miško paklotę, pažeidžia augalų šaknų sistemas, sudaro sąlygas dirvožemio erozijai. Dar didesnė problema - gali būti pažeidžiamos retos augalų ir gyvūnų rūšys bei jų buveinės.

Prieš sėdant ant keturračio verta prisiminti paprastą taisyklę: jeigu tai nėra oficialus kelias, važiuoti ten greičiausiai negalima.

VSTT informacija