Kodėl „Ignitis“ turi būti tik valstybės rankose

„2019 m. buvusio premjero Sauliaus Skvernelio Vyriausybė, dirbant energetikos ministrui Žygimantui Vaičiūnui ir finansų ministrui Viliui Šapokai, sugalvojo privatizuoti „Ignitį“. Baisiausia, kad „Ignitis“ nebuvo priskirtas prie strateginių įmonių, jis buvo priskirtas antrajai įmonių kategorijai ir dalies akcijų pardavimui nebereikėjo Seimo pritarimo. Jeigu prisimenate istoriją, kai buvo sukurta akcinė bendrovė LEO LT, tai Seimas tuo metu balsavo dėl LEO LT akcijų pardavimo, nors ji tuomet buvo priskirta pirmajai kategorijai. Atsitiko taip, kad S. Skvernelio Vyriausybė derybines pozicijas ir protokolą įslaptino, todėl nei mes, nei visuomenė šiandien nežino, dėl ko ir kokiu pagrindu tai buvo padaryta. Neoficialiai kalbama, kad buvo bandoma parduoti 25 proc. „Igničio“ akcijų neva pritraukiant investicijas į patį „Ignitį“. Tuomet už akcijas gavome apie 470 mln. Eur ir pritraukėme investicijų už dar maždaug 500 mln. Eur.

Atrodo, kad vienu metu buvo uždirbta pakankamai daug pinigų įmonės veiklai. Bet kai vertini ilgalaikę strategiją, matai, kad įvyko nusikaltimas. Tuo metu valstybėje ir apskritai pasaulyje skolintis investicijoms, atnaujinimui, plėtrai ir pan. buvo galima už minusines palūkanas, nes buvo COVID-19 pandemijos metas, vėliau Ukrainoje prasidėjo karas. Tuomet bankai dar skolino į kairę ir į dešinę už minusines palūkanas, kad tik kas nors skolintųsi. Pardavę „Ignitį“, mes jo akcininkams mokėjome 2,15 proc., bet jeigu įmonės akcijos nebūtų parduotos, o būtų pasiskolinta pinigų, tai per penkerius metus būtume išmokėję mažiau dividendų už beveik 138 mln. Eur. Tai reiškia, kad valstybė privatininkams, kurie nupirko 25 proc. akcijų, permokėjo daugiau nei 70 mln. Eur.

Problema ta, kad 2022–2024 m. Vyriausybėje finansų ministre buvo, mano nuomone, tokia nenusisekusi Gintarė Skaistė. „Igničio“ akcijų valdytoja yra Finansų ministerija (FM), bet nerandame nė vieno dokumento, jokio lūkesčių laiško, įrodančio, jog G. Skaistė per ketverius metus būtų siekusi, kad „Igničio“ valdybos nariai sumažintų reguliuojamą elektros kainą vartotojams. Tai reiškia, kad nepriklausomi valdybos nariai, kuriuos atrinkdavo konservatorių „agentūra“, numatė, kad kiekvienais metais mokami dividendai turi didėti 3 proc. Išvis protu nesuvokiama, kaip galima nustatyti tuos 3 proc. Akivaizdu, kad kiekvienais metais, kartą arba du kartus, reikia didinti vartotojams reguliuojamą kainą, t. y. šilumos ir dujų kainos turi didėti todėl, kad didėtų išsimokami dividendai. To siekia kiekvienas privatininkas.

Nors yra ir gražių išimčių kaimyninėse šalyse. Štai Estijos valstybinis reguliuotojas, kuriame buvo ir dalis privatininkų, karo metu, kai kilo energetikos kainos, sustabdė dividendų didinimą ir mokėjimą tam, kad vartotojams nekiltų kainos. Mūsų valstybė su G. Skaiste priešakyje pasielgė priešingai – priėmė sprendimą 3 proc. didinti išsimokamus dividendus. Tai sukėlė didelę infliaciją Lietuvoje, vartotojai buvo priversti daugiau mokėti už suvartotą elektros energiją ir dėl to mes tapome mažiau konkurencingi. Kitas niuansas – dividendai išmokami kiekvienais metais, todėl aš pasiūliau, kad reikia išpirkti „Igničio“ akcijas. Dabar kai kas šaukia: „neapsimoka valstybei išpirkti akcijas, iš kur valstybė paims pinigų?“ Teigiu, kad valstybei pinigų paimti nereikia. Štai šią vasarą valstybinė Estijos „Eesti Energia“ už 205 mln. Eur iš privačių investuotojų išpirko dukterinės įmonės „Enefit Green“ 23 proc. akcijų. „Eesti Energia“ akcijų išpirkimą finansavo savo lėšomis. Taip estai pasielgė pamatę, kad ilgalaikėje strategijoje bus išmokama žymiai daugiau dividendų, nei sumokėtų įmonė skolindamasi.

Jeigu norime pritraukti į „Ignitį“ privačių pinigų arba papildomų pinigų, tai yra tokia bendrovė ILTE, valdoma valstybės per Ekonomikos ir inovacijų ministeriją bei FM. Tai valstybinis komercinis bankas, suteikiantis paskolas. Šiuo metu joje – 1,3 mlrd. Eur. ILTE yra investavusi Rumunijoje, Vengrijoje ir į dar kažkokius fondus, veiklas ir pan. Jos pelningumas šiandien – 2,7 ar 2,8 proc. Tuo pačiu metu „Igničio“ pelningumas yra 5,5 proc., o 2022 m. buvo net 8 proc. Tai reiškia, kad valstybė, turėdama 1,3 mlrd. Eur laisvų, pabrėžiu – laisvų, pinigų, uždirba du kartus mažiau, nei uždirbtų investuodama į „Ignitį“. Šie visi dalykai ir parodo, kodėl šiandien „Ignitis“ turėtų būti nacionalizuotas arba kitaip sakant – delistinguotos „Igničio“ akcijos, taip valstybei tinkamai koncentruojant lėšas ir finansus, taip nenuskriaudžiant būtent valstybės ir į biudžetą gaunant daug daugiau pinigų, negu dabar gaunama.

Tai yra ilgalaikė strategija – per 12 m. valstybė išpirktų „Igničio“ akcijas. O tai reiškia, kad už tuos pinigus, kurie šiuo metu išmokami dividendų pavidalu, galėtų būti išpirktos akcijos.

Esminis dalykas, kad „Ignitis“ turi būti tik valstybės rankose. Antra, „Ignitis“ yra priskirtas prie strateginę reikšmę turinčių įmonių. Tada klausimas dėl investavimo: kodėl „Ignitis“ yra nupirkęs jėgainių parkus Estijoje, Lenkijoje ir Škotijoje? Bendra „Igničio“ investuota suma – apie 200–300 mln. Eur. Jeigu „Ignitis“ pas mus yra strateginę reikšmę turinti įmonė ir privalo užtikrinti mūsų nacionalinį saugumą, t. y. energijos tiekimo nepertraukiamumą, tai kodėl valstybinė įmonė šiuo metu investuoja kitose šalyse? Kas atsitiktų Lietuvoje karo metu, nacionalinio saugumo prasme, jei „Ignitis“ yra investavęs į saulės ir vėjo energetikos parkus svetimose šalyse? Kas davė jam tokį leidimą, kad ne Lietuvos gyventojams būtų užtikrintas saugumas, bet investuojama į kitų šalių energetinį saugumą? Kai kas aiškina, kad nėra jokio skirtumo – yra vakarų jungtys. Įsivaizduokite – nutrūktų Lenkijos jungtis, nutrūktų Skandinavijos jungtis, ir mūsų Lietuva iš ten elektros energijos nebegautų. Mūsų pagrindinis tikslas ir turi būti, kad elektros gamyba būtų sukoncentruota būtent čia, Lietuvoje. Būtina tobulinti Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, kuri šiuo metu visiškai neišnaudojama, o miestų elektrinės masiškai kūrenamos dujomis. Turi būti investuojama į valstybės energetiką, o ne į kitų šalių energetinį nepriklausomumą. Kuo daugiau Lietuva investuoja į kitų šalių energetiką, tuo labiau ji daro tas šalis nepriklausomas. „Ignitis“, neinvestuodamas į Lietuvoje esančius parkus ir jų plėtrą, priverčia mus visus ir toliau būti priklausomus nuo rusiškų dujų. Mes toliau deginame dujas, kurios yra brangios, o kai saugome dujų terminale, tai reiškia, kad ir toliau perkame rusiškas dujas.

Štai dėl visų šių aplinkybių reikia nacionalizuoti „Ignitį“, pakeisti jo valdymo procesus. Ir antrasis variantas, kurį mes šiandien galėtume įgyvendinti, tai išskirti „Ignitį“ į dvi veiklas – „Igničio“ reguliuojamą veiklą ir nereguliuojamą veiklą. Pirmoji veikla ta, kuri susieta su vartotojais, siekiant atpiginti elektros energiją arba padaryti, kad elektros energijos tarifai bent jau nedidėtų. O nereguliuojama būtų užsiiminėjimas komercine veikla – niekas netrukdytų jos vykdyti. Tik negali būti siekiama pelno per reguliuojamąją dalį.

Tiems, kurie gal jau pamiršo, noriu priminti, kad 2008 m. laikinoji Vyriausybė su Seimo pritarimu nusprendė privatizuoti Vakarų skirstomuosius tinklus. „Maximos grupė“ nupirko tuos tinklus, bet į juos neinvestavo, dividendais išsimokėjo 720 mln. Lt (208 mln. Eur). Pastebėjus, kad įmonė eina bankroto link, valdžiai pasiūlyta sujungti Vakarų ir Rytų skirstomuosius tinklus ir už tai gauti bendros jungtinės įmonės LEO LT 34 proc. akcijų. Sujungę tas įmones, dar jie gavo dividendus. 2009 m., krizės metu, kai Ingrida Šimonytė buvo paskirta finansų ministre, valstybė be Seimo pritarimo priėmė sprendimą išpirkti LEO LT akcijas iš „Maximos grupės“. Ir dar jai sumokėjo 800 mln. Lt (231 mln. Eur).

Dabar man kyla klausimas – kur tuo metu buvo konservatoriai ir ką jie galvojo, kai krizės metu realiai leido iš valstybinės įmonės iždo išsiimti 1,5 mlrd. Lt (0,43 mlrd. Eur)?“

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.