Kuršių nerijos nacionalinio parko gamta sukurta jūros ir vėjo

Nacionalinių parkų istorija – tai ne tik datos ir sprendimai, bet ir žmonės, kurie tikėjo idėja saugoti vertingiausias Lietuvos vietas. Tų pradžių liudininkė – Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vyresnioji patarėja Rūta Baškytė. Daugelį metų ji stovėjo prie saugomų teritorijų sistemos vairo ir buvo viena iš tų, kurie kūrė jos pamatus. Šį kartą jos mintys –  apie Kuršių nerijos nacionalinio parko istoriją.

Nerijos stuburas – Didysis kopagūbris, besidriekiantis nuo Kuršių nerijos pradžios beveik iki Kopgalio. Be jo Kuršių nerija būtų tarsi be dvasios. Jūros pakrantė visai kitokia nei marių, o gyvenvietės čia visai kitokios, nei žemyne. Šio nepaprasto grožio kraštovaizdžio pagrindą – ilgą siaurą smėlio juostą sukūrė gamta. Žmogus, nesuvokęs jos trapumo, sunaikino itin svarbų, vertingą rūbą – senąjį mišką, išleisdamas miegojusį stichijos gaivalą tarsi džiną iš butelio... Gelbėjantis nuo užpustymo smėliu teko žmonėms ne kartą vis keltis iš vienos vietos į kitą su visais pastatais. Ne vienas kaimas pakeitė savo vietą. Norėdami išlikti šioje žemėje žmonės sugalvojo, kaip gamtą sutramdyti, nuraminti, kaip pažaboti stichiją. Dar kartą buvo pakeistas nerijos kraštovaizdis. Siekiant sustabdyti smėlio judėjimą ir apsaugoti kaimus nuo užpustymo, Kuršių nerijos pajūryje buvo supiltas apsauginis pajūrio kopagūbris. Tuo pat metu vyko sunkūs pustomų kopų apželdinimo darbai.

Kuršių nerija – tai unikalus vandens ir vėjo sukurtas, žmogaus paveiktas ir toliau gamtos bei žmogaus sąveikoje tebesiformuojantis gyvas smėlio kopų kraštovaizdis. „Nerija nesiliovė keitusis. Čia kiekvieną akimirką, greta kuriamųjų galių didybės, matai ir griovimo gaivališkumą. Eini smėliakalnio šlaitu, atsisuki ir akimirką stebi, kaip nematoma vėjo sauja užberia tavo pėdas. Nerija ir dabar ilgėja, slenka neapželdintos kopos, kinta krantai. Per pastarąjį pusšimtį metų kopos vietomis pasislinko 100-200 metrų. Kasmet vėjas nerijoje iš vienos vietos į kitą perkelia tūkstančius kubinių metrų smėlio“, – prof. Č. Kudaba.

Kuršių neriją pažįstu nuo vaikystės, kai su tėvais atostogaudavome Nidoje. Tuomet ji man buvo smėlio pilių, plačių vandenų, žodžiu, svajonių kraštas. Tuomet nepagalvojau, kad ji lydės mane visą gyvenimą, kad bus visokių momentų, kai negalėsiu be jos gyventi, kai nesinorės į ją kojos įkelti…

Baigus studijas, pradėjus dirbti Lietuvos statybos ir architektūros mokslinių tyrimų institute, netrukus teko įsijungti į Kuršių nerijos generalinio plano rengimą. Beje ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninėje dalyje. Tad teko ne kartą pėsčiomis pereiti visą Kuršių neriją, visas kopas, pakrantes, pajausti ją visu kūnu, teko slėptis nuo kariškių, nes buvau girdėjusi visokių istorijų apie sulaikymus. Teko gyventi Pilkopoje ir pažinti šį nuostabiai jaukų tikrą senąjį kaimą, kurio veidas šiuo metu iš esmės pakeistas, sakyčiau sunaikintas. Tikslingai keliaudama po Kuršių neriją, mokiausi giliau tyrinėti kraštovaizdį, daryti išvadas, planuoti.

Planuotojo karjerą pakeitusi į valstybės tarnybą Aplinkos apsaugos departamente, vėliau tapusiame Aplinkos apsaugos, dar vėliau Aplinkos ministerija, teko tiesiogiai ir netiesiogiai saugoti nerijos kraštovaizdį, jos vertybes, nuolat susidurti su įvairiausiomis Kuršių nerijos problemomis, narplioti rebusus, ieškoti tinkamų sprendimų. 1992 m. įsteigus Kuršių nerijos nacionalinį parką reikėjo parengti jo nuostatus, naują planavimo schemą. Tuomet dar tekdavo derinti ir statybų projektus, rengti visokiausias programas. Tad ir darbo reikalais vis lankydavomės Kuršių nerijoje. Žodžiu darbų netrūko. Pamenu, kolegos sakydavo, kad darbas Kraštotvarkos departamente, tai pasivaikščiojimas po gražias teritorijas. Pakviečiau tuometinį ministrą važiuoti kartu į Neringos savivaldybę, į nacionalinio parko nuostatų projekto aptarimą. Savivaldybėje visuomet vykdavo aršios diskusijos, ne visuomet jose būdavo išlaikomas mandagus tonas. Taip nutiko ir tą kartą. Po šio vizito ministras pasakė: „Su tavim daugiau niekur nevažiuosiu“ . Taip ir paaiškėjo, kad mūsų darbas nebuvo pasivaikščiojimas po gražias teritorijas. Jas gindami beveik visuomet susidurdavome su savanaudiškais interesais, su priešprieša ir užgauliojimais. Reikėjo kantrybės, supratimo, ramaus proto, savitvardos. Visgi vartydama tais laikais rašytus raštus, po jais galėčiau pasirašyti ir šiandien.

Prasidėjus žemės reformai Lietuvoje reikėjo galvoti, kaip apsaugoti Kuršių nerijos žemę nuo privatizavimo. Tikrai įkvėpė principinga tuometinės Neringos valdžios nuostata – neprivatizuoti, neparduoti Kuršių nerijos žemės. Tai galiausiai tapo įstatymo nuostata nepakitusia iki šių dienų.

Iki lemtingųjų 2003 m. kiekvieną vasarą man tiesiog buvo privaloma, įaugę į kraują kiekvieną vasarą bent 3 dienas praleisti Kuršių nerijoje. Kitaip negalėčiau sakyti, kad atostogavau. Tad kas gi nutiko? Norėdami įsitikinti, kad nerijoje problemų nėra, sugalvojome patikrinti statybas visose Kuršių nerijos gyvenvietėse. Rezultatas pribloškė… Net blogiausiame sapne nesapnavau, kad vienoje gana nedidelėje teritorijoje gali būti tiek pažeidimų. Netrukus užsisuko teismų karuselė, galutinai nesustojusi ir dabar. Teko išgyventi nuolatinį spaudimą, bet čia jau atskira istorija…

Visgi įdomesnė kopų pasakojama nerijos istorija. Kone visu Kuršių nerijos pamariu besitęsiantį Didįjį kopagūbrį sudaro senosios parabolinės ir naujosios kopos, kadaise palaidojusios ne vieną pamario kaimą. Senųjų pirminių parabolinių kopų liekanos, apaugusios senaisiais miškais, išliko tik ties Juodkrante ir Nida. Ir būtent jos, apaugusios sengirėmis, byloja pirminę, kitokią neriją. Čia auga pušys ir eglės, turinčios 200 ir daugiau metų.

Naujos slenkančios kopos susidarė XVI a., kai buvo sunaikinti senąsias kopas dengę miškai. Itin savitos Didžiojo kopagūbrio baltosios kopos, stačiais šlaitais nusileidžiančios į marias, plytinčios tarp Juodkrantės ir Pervalkos ir į pietus nuo Nidos. Yra ir pilkųjų kopų. Čia augmenija nuolat galynėjasi su smėliu, bandydama jame įsikabinti, išgyventi be vandens. Bet užtenka nors kiek praardyti trapią augmenijos dangą ir vėjas išlaisvina smėlį klajonėms. „Ne kartą ji buvo virtusi vėjų pustoma smėlio dykra, po to vėl apsigobusi mišku. Apie tai liudija vėjo apnuogintos senų kopų liekanos, atpustomi dirvožemiai, kelmų likučiai“, – prof. Č. Kudaba

Aukščiausia kopa yra Vecekrugo arba Senosios smuklės kopa (67,2 m). Nuo aukščiausių kopų atsiveria į Kuršių marias nusidriekusių pusiasalių – ragų, tarp jų įsiterpusių įlankų, pamario palvių ir raudonais stogais pasidabinusių gyvenviečių panoramos.

Jei nematei Didžiojo kopagūbrio, tai negali sakyti, kad pažįsti unikaliąją Kuršių neriją. Kone kiekvienas geidžia išvysti tas laisvas, nesutramdytas pustomas kopas, keičiančias savo veidą po kiekvieno smarkesnio vėjo gūsio, po audros šokio... Jose gali pajausti stichijos šėlsmą, nuolatinę kadaise kopų papėdėse įsikūrusių gyventojų baimę. Vis mažiau ir mažiau jų belieka, mat dar niekas nesugalvojo, kaip jas laisvas išsaugoti... Gyvoms išlikti, joms reikia jūros smėlio...

Ten, kur vėjas įveikė didžiuosius smėlio kalnus, išpustė juos į marias, susidarė unikalūs ragai, pagyvinantys marių pakrantę. Šiose vietose ištisinis kopagūbris virtęs atskirų kopų virtine. Parnidžio įlankos pietinio kranto ruože spaudžiama didelė smėlio masės kyšo marių mergelio atodanga. Šios uolienos amžius – apie 5 tūkst. metų.

Unikalios smėlio kopos, jūros ir marių kaimynystė ir pajūrio klimatas nulėmė smėlynų buveinių susidarymą. Kuršių nerijos savitumas itin išryškėja atvirų kopų buveinėse. Baltosiose kopose auga Pietrytinių Baltijos jūros pakrančių endeminė rūšis – baltijinė linažolė. Kuršių nerijoje susitelkusi didžioji šios rūšies populiacijos dalis (apie 80 proc.). Pajūrio ruože pilkųjų ir baltųjų kopų buveinėse auga pajūrinė zunda. Tik Kuršių nerijoje jūros ir marių pakrančių smėlynuose aptinkamas labai retas grybas – smiltyninis ausūnis, gyvena smėlinė auslinda, o smėlingoje dirvoje žaliuojančiuose jaunuose pušynuose – margasis grambuolys. Nerijos smiltpievės yra svarbios dirvoninio kalviuko veisimosi vietos, čia gausiausia jo populiacija Lietuvoje. Labai įdomu po kopas pasivaikščioti su specialistais. Jie mato ir tai, ko šiaip nepastebėtum. Pasirodo ir negyvosiose kopose esama gyvybės.

Per Kuršių neriją driekiasi paukščių migracijos kelias, kuriuo kasmet praskrenda keletas milijonų sparnuočių, apie 100 paukščių rūšių.

Savita gamta – savita žmogaus kūryba.Senieji kaimai su unikaliomis gamtos ir kultūros paveldo vertybėmis glaudėsi siauroje pamario juostoje. Gyvendami gamtos apsuptyje, žmonės statė jų pasaulėjautą atspindinčius pastatus. Gyvenvietėse puikiai dera etnografinė žvejo namo architektūra su vėliau statytomis medžio raižiniais puoštomis vilomis ir vasarnamiais, raudonų plytų mūro bažnytėlėmis ir mokyklomis.

„Gėrimės žvejų kaimelių namų puošybos tradiciniais ornamentais, lėkiais, padažymuose įsivyravusia mėlyna spalva. Antkapinių krikštužių lyg verpstukių, šelmenų lėkių ornamente yra kažkokia nebyli, neišsakyta mintis, pajautimas, primenąs liaudies dainą. Gal tai ji ir yra – neišdainuota, nuo seno sūrių vėjų prislopinta, medyje išdrožta? O tos vėtrungės! Ar tai ne gimtinės vaizdelis, laimės šypsnys, lydėjęs vandenyse žveją?“, – prof. Č. Kudaba.

Medinės burvaltės (kurėnai), vėtrungės, krikštai (antkapiniai paminklai), žvejų namai – tai išskirtinis Kuršių nerijoje gyvenusių žmonių kultūrinis palikimas. Plokščiadugnėmis medinėmis burvaltėmis buvo žvejojama mariose. Svarbus šiam kraštui būdingas žvejo valties atributas – vėtrungė. Pagal vėtrungės simbolius žvejybos inspektorius matydavo, ar burvaltės savininkas žvejoja jam priskirtuose plotuose. Senosiose Nidos kapinėse galima pasigrožėti nidiškio dailininko Eduardo Jonušo pagal ikonografinę medžiagą atkurtais krikštais. Tai bene vienintelis tokio pobūdžio iki šių dienų išlikęs baltiškosios kultūros reliktas Europoje. Krikštai tai tik mažas kraštovaizdžio elementas, bet tai puikus žvejų pasaulėjautos atspindys. Juose ir žmogaus gyvenimo istorija, tylus praeities bylojimas, ir gamtos pajutimas, gebėjimas neišsišokti, atsižvelgti, derėti.

Kiekviename krašte žmonės, nepraradę ryšio su gamta, gebėjo pagarbiai perteikti savo santykį su ja. Čia tai išreikšta itin subtiliai, žmogaus kūriniai ir forma, ir spalva pilnai susilieję su gamta. Visi mes šioje žemėje laikini, kaip laikini ir mūsų kūriniai, ir visgi, kokie jie mums svarbūs. Per juos mes pažįstame tai, kas buvo svarbu mūsų protėviams. Kiek daug iš jų galime pasimokyti...

VSTT informacija