Kurti – tai ir puošti, ir išsaugoti prisiminimą

Samylų seniūnija (Kauno r.), kuriai priklauso ir Girionys, lig šiol mena ir įvairiais būdais siekia išsaugoti istoriją apie 35 kaimus su 721 sodyba, medine bažnytėle ir mokykla, sulygintus su žeme ir, užtvenkus Nemuno žiotis, užlietus vandeniu – taip 1960 m. iškilo Kauno hidroelektrinė ir susiformavo dabartinės Kauno marios. Žmonės itin jautriai išgyveno iškeldinimą „ant kalno“, save tebevadina dugniečiais ir kasmet susiburia į tradicinį renginį „Pėdos smėlio dugne“. Šis renginys tapo ašimi ir žemės meno kūrėjams. Jiems teko nelengva užduotis – žemės paviršiuje vykusį gyvenimą, vėliau užlietą vandens, vėl iškelti į paviršių.

Pagrindinė žemės meno (Land art) idėja – iš gamtinių medžiagų sukurti objektą, visiškai integruotą į vietos landšaftą. Kūrėjų darbai – puikus pavyzdys, kaip paprastomis, iš čia pat esančių medžiagų erdvei galima suteikti naują kvėpavimą, unikalų dekoratyvinį akcentą, galvoje užgimusiai minčiai – kūną, o gamtinei medžiagai – naują gyvenimą.

Ką menininkai rado marių dugne, su kokiais iššūkiais susidūrė, papasakojo kartu projekte dalyvavęs Lietuvos floristų sąjungos vadovas Marijus Gvildys.

„Dar prieš atvažiuodami į Girionis kūrėjai susipažino su istoriniu kontekstu, Kauno marių ir užlietų kaimų istorija. Tiesą sakant, tokie konkretūs kontekstai ir temos gali lengvai paklaidinti menininką, o sukurtame objekte imti viršų figūratyvumas, lengvai atpažįstamos, kasdienės formos. Bet žemės menas – tai visų pirma darbas su kraštovaizdžiu, gamtine medžiaga. Manau, nebuvo lengva sujungti du priešingus dalykus: prisiliesti prie konkrečios žmonių istorijos, marių temos ir įlieti, integruoti ją į natūralias gamtos formas. Bet tikiu, kad susitvarkėme puikiai", – optimistiškai kūrėjų atliktus darbus apibendrino M. Gvildys.

Drauge su girioniškiais menininkai sukūrė bendruomeniškumo idėjai skirtą žemės objektą. Jame visos gamtinės medžiagos – kelmai, vytelės, lapai – įgijo naujas funkcijas ir tarsi atgimė naujam gyvenimui. Transformuoti lapai lyg mašalų, vabalų spiečius praeiviams kasdien primins, kiek daug gali nuveikti susitelkusi bendruomenė.

„Bučius“, Rita Bagdzevičiūtė (Piliuona, Kauno r.) 

„Į akis krito pakelėse gausiai pušų kamienus apraizgę vijokliai, tarsi medžių smaugikai. Paskui išvydau didžiules parko liepas, jų nukarusios šakos priminė upės maurus. Taip ir gimė mintis apie žuvų gaudyklę – bučių. Teko kaip reikiant paplušėti, kol su dukra Igne spygliuočius „vadavome“ iš vijoklių, nuvalėme visus lapus. Bet pasiruošėme puikios, darbui gerai pasiduodančios medžiagos. Pynėme bučių ant žemės, vėliau net trys vaikinai kėlė ir tvirtino prie dviejų storų medžio šakų. Mėgstu dekoratyvumą, tad ir objektas gavosi stilizuotas, išdailintas, kai kurie sakė, kad tai širšių lizdas ar ledų indelis“, – girioniečių komentarus su šypsena prisiminė daug metų floriste dirbanti ir tarptautiniuose žemės meno festivaliuose dalyvaujanti kūrėja. Jos rankų sukurtu vestuvių erdvių dekoru žavisi daug jaunų sutuoktinių porų ir jų svečių.

„Žuvies akis“, Gražina Montvilienė (Akmenė)

„Alėjoje žvilgsnis nuklydo ir pamačiau liūdną obelį. Pamaniau, pasipuošusi ji galėtų džiuginti praeivius. Išsišakojęs kamienas padiktavo idėją ir pavadinimą „Žuvies akis“. Pamiškėje, už parko, radau augančių sedulų, jų vytelės ir tapo darbo medžiaga. Lanksčios, linijiškos, mielos darbuotis – glaustai vieną šalia kitos kaišiojau, pyniau, be vielų, klijų ar kitokių tvirtinimo priemonių suformavau žuvies akį“, – pasakojo akmeniškė, taip pat dirbanti floriste savo įkurtame gėlių salone.

„Įsmigęs dugne“, Sergejus Zareckis (Vilnius)

„Pradžioje visur dairėmės, kokią medžiagą galėsime naudoti. Galima sakyti, kūrėme iš nieko, rinkome, ką radome po kojomis. Man užkliuvo išgenėtos eglės, čia pat buvo likusios jų šakos, tad beliko rasti joms tinkamą vietą. Parke dominuoja lapuočiai, bet štai aptikau kelių pušų kompoziciją. Jos buvo kiek apleistos, mėtėsi šiukšlių, tad aptvarkėme, nupjoviau kelias apatines šakas ir atsiskleidė visas medžių grožis. Savo objektą pavadinau „Įsmigęs dugne“ – jis turi aiškią kryptį, kaip ir į žemę daiktai sminga vienu ar kitu kampu. O koks ten daiktas įsmigo, tai jau žiūrovų fantazijos reikalas, tegul kiekvienas pats nusprendžia“, – minčių laisvę provokuoja floristas, kasmet dalyvaujantis žemės meno renginiuose ir daug laiko skiriantis sodybų želdinimo projektams Latvijoje.

„Paskendęs gyvenimas“, Aleks Kartozia (Talinas, Estija)

„Mane labai sujaudino marių dugne buvusių kaimų istorija – juk ten augo medžiai, kūrėsi sodybos, virė gyvenimas. Teritoriją užliejęs vanduo pakeitė ilgus metus ten gyvenusių šeimų likimus, todėl savo darbą pavadinau „Paskendęs gyvenimas“. Išnyranti (o gal grimztanti?!) valtelė simbolizuoja žmones, gyvenusius netoli upės, jie ten tikriausiai žvejojo arba ilsėdamiesi irstėsi vilnyse. Jie buvo betarpiškai susiję su tėkme – tiek vanduo, tiek gyvenimas“, – filosofiškai į istorijos fragmentą pažvelgė iš Estijos atvykęs menininkų kolega. Bičiulių padedamas jis iš kitos vietos perkėlė ir į kūrinį integravo kelmą. „Jis tarsi „persikraustė“ ir toliau tęsia gyvenimą, kaip ir žmonės, grįžtantys į praeitį prisiminimais“, – pasakojo vienas iš didžiausio Estijoje floristikos festivalio „Lilleball“ organizatorių. Iš pirmo žvilgsnio techniškai nesudėtingas kūrinys pareikalavo nemažai fizinių jėgų – rankiniu pjūkliuku teko supjauti ir į žemę sukalti 577 kuoliukų.

„Žibintas“, Aldona Jankauskienė (Šiauliai)

„Alėjoje pastebėjau vieną seną, jau nebešviečiantį gatvės žibintą. Jis ir sukėlė asociacijas su tuo, ko jau nėra, bet pėdsakas likęs – tarsi užgesusios buvusių sodybų šviesos simbolis, apaugęs, apžėlęs, bet vis dar stovi, rymo... Prisipažinsiu, buvo akimirkų, kai stovėdama ant kopėčių pagalvojau, kad nepatinka tas darbas, bet už nugaros girdžiu: „Kaip gražu!“ Nemažai alėja ėjusių žmonių stabtelėdavo ir stebėdavo, ką darau. Matyt, patiko“, – šypsodamasi objekto atsiradimo istoriją pasakojo floristė, kūrybinių darbų palikusi ne viename Lietuvos gamtos kampelyje. Iš parke ir pakelėse surinktų šakų sukurta forma primena ir vazą su „pamerktu“ žibintu, ir mintyse paskendusios moters siluetą, ir dar ką nors, ką praeivio fantazija iškelia iš sąmonės „dugno“.

„Banga“, Marcin Jabłoński (Liubartuvas, Lenkija) darbui išsirinko ypatingą parko beržą: kaip paprastai visos šakos auga tiesiai, tačiau viena apatinė lyg tyčia „įsibangavusi“. Ji ir tapo kūrybos atspirties tašku, o vijokliais aprišti akmenys, galbūt primenantys kertinius sodybos akmenis, pakibo tarsi plūduriuojantys kaimai. 

„Rasų“ redaktorė Rūta VAITKEVIČIŪTĖ

Anastasijos Gvildienės nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.