Lančiūnavos grožį kuria ne skaičiai, o žmonių širdys

Nuo pirmųjų daugiabučių ir… dainuojančių melžėjų

Lančiūnavos seniūnaitė Danutė Sakalauskienė pabrėžia, kad bendruomenė dar nebūtinai reiškia bendruomeniškus žmones.

„Bendruomenė ir bendruomeniškumas – tai du visiškai skirtingi reiškiniai. Bendruomenė yra tiesiog skaičius, kartu gyvenantys žmonės. O bendruomeniškumas – tai gyvas ryšys, tradicijos ir atmintis“, – sako seniūnaitė ir priduria, kad būtent artimas Lančiūnavos gyventojų ryšys jos atmintyje gyvas nuo pat vaikystės.

Danutė prisimena laikus, kai kaimas dar tik formavosi. Čia stovėjo technikumas, keturi daugiabučiai ir kilo naujas keturių aukštų bendrabutis. Tuometinė parduotuvė, veikusi už kapinių ir bažnyčios, vaiko akimis atrodė milžiniška, nors šiandien iš jos likęs tik laiko apgriautas namelis. Tuo pačiu laikotarpiu Lančiūnavoje pradėjo kilti veterinarijos felčerių mokymo bazė, veikė fermos, kuriose dirbo daugelio vietos vaikų tėvai.

Ypatingą vietą Danutės atsiminimuose užima prisiminimai apie fermų darbininkes.

„Fermų darbininkes ir karvių melžėjas iki šiol labai gerai atsimenu – vaizduotė jas lengvai atkuria, matyt, dėl to, kad kartu praleidome labai daug laiko“, – pasakoja seniūnaitė. Tarp šių moterų buvo ir jos mama Angelė Muznikienė, taip pat Jadvyga Tautvydienė, Elena Mickevičienė, Filomena Rudienė, Regina Stankūnienė, Genovaitė Lukoševičienė ir Stasė Užkuraitienė.

Vienas spalvingiausių atminties vaizdų – melžėjų kelionė į ganyklas. Jos vykdavo ne patogiais automobiliais, o arklių traukiamais vežimais.

„Iš toli girdėdavome jų traukiamas skambias dainas, aidėjusias per visus laukus. Galvojome, kad joms linksma, juk jas arklių vežimas veža, todėl ir dainuoja“, – su šypsena prisimena Danutė.

Kaimo žmonėms tikrais autoritetais buvo sanitaras Kazimieras Lukoševičius ir gyvulių apsėklintojas Jonas Chrapačas. Jie buvo gerbiami kaip tikri daktarai, su viltimi laukiami tiek ūkyje, tiek asmeninėse sodybose. O vasaros atostogos vaikams neatsiejamos nuo rugiapjūtės ir darbo grūdų sandėlyje. Ten vadovavę Valerijus ir Aušrelė Zutkiai mokėjo rasti kelią į kiekvieno vaiko širdį, tad net ir sunkus grūdų mindymas kojelėmis tapdavo maloniu prisiminimu.

Intelektualinis kaimo pamatas

Lančiūnava augo ne tik ūkiškai, bet ir kultūriškai. Prie to stipriai prisidėjo technikumo vadovai Vincas Ramanauskas, Vladas-Gediminas Kitkauskas bei Vladas Rutkauskas. Jie ne tik valdė ūkį, bet ir nuoširdžiai rūpinosi darbininkais – kiekvieną rudenį rengdavo padėkos vakarus su dainomis ir šokiais.

Kaimo aplinka rūpinosi talentinga apželdintoja Roma Lankininkienė. Jos ir mokinių dėka dvaro parkas visada būdavo išpuoselėtas, čia vykdavo net respublikinės sporto varžybos. Medicininį saugumą užtikrino jautrios felčerės Elena Klimavičienė ir Felicija Genienė, dirbusios senojoje medinėje ambulatorijoje.

Plečiantis gyvenvietei, į Lančiūnavą kėlėsi inteligentija – dėstytojai, kurie čia suleido šaknis ir sukūrė kaimo ateities pamatą. Seniūnaitė su didele šiluma mini šeimas: Eleną ir Paulių Arlauskus, Matildą ir Alfredą Mikalauskus, Janiną ir Ričardą Bulatovus, Liuciją ir Vytautą Gomoliauskus, Birutę ir Antaną Dabradziejūnus, Valentiną ir Marytę Grigus, Birutę ir Vidą Ūsus, Danutę ir Romą Minkevičius, Liuciją ir Vincą Ramanauskus, Birutę ir Rimą Martišauskus, Reginą ir Antaną Bakučius, Jaunutę ir Edmundą Kontrimavičius, Adą ir Albertą Maziliauskus. Būtent jie įskiepijo Lančiūnavai tvarkos ir pagarbos aplinkai dvasią.

Šiandienos tęstinumas: ūkininkai ir savanoriai

Šiandieninis kaimo gyvybingumas nebūtų įmanomas be vietos ūkininkų paramos. Danutė Sakalauskienė vardija tuos, kurie finansiškai ir idėjiškai palaiko bendruomenę: tai Girdzijauskų šeima, trys kartos ūkininkų Galinių, Vidmantas Kvedaras, broliai Andrius ir Marius Macioniai bei Andriaus Rutkausko šeima.

„Esame be galo dėkingi už jų nuolatinį užnugaryje jaučiamą palaikymą“, – sako seniūnaitė. Puikus to pavyzdys – tvenkinio tiltelio istorija. Paprašytas tik paremontuoti senąją tiltelio konstrukciją, ūkininkas V. Kvedaras nusprendė jį visiškai atnaujinti, kad tarnautų dar ilgai. Panašių planų gražinti tvenkinio aplinką turi ir Valentas Galinis.

Prie kaimo gerovės prisideda ir pavieniai aktyvūs gyventojai. Jolantos Vasilienės rašomi projektai virto atnaujintu sporto aikštynu ir poilsio zonomis, o už žydinčias erdves visi dėkingi Liudai ir Gediminui Smolskams. Nors pradžioje susikūrusi moterų grupė iširo, Liuda viena pati savo energija atstoja visą būrį pagalbininkų. Prie sunkių darbų visada prisideda geranoriškasis Kęstas Sprangauskas.

Lančiūnavos istorija rodo, kad kaimo pamatą sudaro nenutrūkstama grandinė žmonių, kurie savo darbu, dainomis ir rūpesčiu kūrė šį kraštą vakar ir puoselėja jį šiandien.

Eglė KUKTIENĖ / „Rinkos aikštė“