Laukžemės Madoną vis dar gaubia paslaptis

Amžių išdavė smailianosis batelis

Netoli Latvijos sienos stovinčią medinę Laukžemės Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčią dailėtyrininkė Marija Matušakaitė, Ina Dringelytė ir Algė Gylienė aplankė 1990 m. Tada bažnyčios prieangyje, tuščioje sieninio laikrodžio spintoje, M. Matušakaitė aptiko gausiai papuoštą Dievo Motinos su kūdikiu skulptūrą. Skulptūros senumą dailėtyrininkė iškart atpažino iš smailianosio gotikinio batelio, išnyrančio iš po suknelės klosčių. Iškart tapo aišku, kad skulptūra nepaprasta, nors daugelį šimtmečių buvo nepastebėta, neįvertinta ir tik bažnyčios prieangyje, o ne altoriuje laikyta.

Jos nesuskaičiavo ir sovietmečiu, 1962 m. čia apsilankę ekspedicijos dalyviai, registravę meno vertybes Žemaitijoje. Prieangyje stovėjusios Madonos niekas nepastebėjo. 1974 m. apsilankę kitos ekspedicijos dalyviai ją tik nufotografavo, užrašė, kad realistiškų formų metro aukščio skulptūra stovi bažnyčios prieangyje. Tačiau tada jos vertės niekas nenustatė, į valstybės paminklų registrą neįtraukė.

Dabar jau nustatyta, kad skulptūra, pavadinta „Laukžemės Madona“, sukurta Vidurio Europoje ir datuojama apie 1420 m., yra viena ankstyviausių iš Lietuvoje itin retų gotikinių skulptūrų. Tai seniausia išlikusi medinė skulptūra Žemaitijoje. Skulptūros amžius – beveik kaip Žalgirio mūšio!

Profesionaliai išdrožta skulptūra priskiriama gotikos stiliui. Tai „gražiųjų Madonų“, įkūnijusių trubadūrų epochos moters grožio idealą ir kurtų daugiausiai Čekijos bei Silezijos teritorijose, tipas. Skulptūros sukūrimo laiką – XV a. pradžią – galima nustatyti iš S raidės figūros silueto, išskobtos nugarinės dalies, karūnos formos, smailianosio batelio bei specifinės Marijos rūbo klosčių sanklodos – vadinamojo „minkštojo stiliaus“, kuris buvo itin populiarus Vidurio Europos skulptūrų plastikoje.

Autentiką slėpė 12 dažų sluoksnių

Viduramžiais medinės skulptūros dažniausiai buvo dažomos įvairiaspalviais aliejiniais dažais. Polichromija (graikų polychromos - daugiaspalvis) ne tik praturtindavo estetinį vaizdą, bet ir konservuodavo kūrinį, apsaugodavo jį nuo drėgmės. Per 600 metų Laukžemės Madona buvo ne kartą perdažyta, vietomis restauratoriai suskaičiavo iki 12 dažų sluoksnių. Taip skulptūrą dengiantys dažų sluoksniai paslėpė drožybos elementus ir gotikinę polichromiją.

Restauravimo pradžioje buvo visiškai neaišku, kiek autentiškumo (gotikinės polichromijos) yra išlikę po gausiais uždažymo sluoksniais, todėl šių sluoksnių identifikavimas ir atidengimas tapo svarbiausiu skulptūros restauravimo darbu. Atlikus tyrimus ir milimetras po milimetro pašalinus viršutinius sluoksnius, atidengta gotikinė XV a. polichromija.

Restauravimas užtruko daugiau nei 10 metų. Tik stebint vaizdą mikroskopu buvo galima pastebėti plika akimi nematomus, plonus, senus polichromijos sluoksnius, tikslų jų išsidėstymą. Kad sluoksniai būtų kuo tiksliau atidengti, buvo dirbama viską stebint pro mikroskopą, kuris vaizdą padidindavo 20–80 kartų. Buvo rasta daug autentiškos subtilios gotikinės polichromijos. Restauratorių teigimu, skulptūra naujais dažais jau buvo perdažoma nuo XVI a.

Nežinoma, iš kur atkeliavusi

Tačiau skulptūros atsiradimo istoriją Laukžemės Šv. Apaštalo Andriejaus bažnyčioje vis dar gaubia paslaptis. Nežinia, kada ir iš kurios Europos šalies ji galėjo būti atvežta. Tikėtina, kad anuomet Madona atkeliavusi iš kaimyninių katalikiškų kraštų – Livonijos, Prūsijos, Lenkijos, Čekijos ar šiaurinių vokiečių kunigaikštysčių, kuriose klestėjo medinė gotikinė skulptūra.

Dabartinė Laukžemės bažnyčia pastatyta apie 1850 m. Anksčiau protestantams priklausiusi bažnyčia – pirmoji Laukžemės šventovė, pirmąkart paminėta 1583 m., neišliko. Inventoriuose Madona neminima, todėl neaišku, kada ji čia pateko, ir kaip apskritai atsirado Lietuvoje.

Kultūros paveldo departamento informacija