Lietuvių diaspora Pavolgyje. Išsaugotos lietuvybės paslaptis

– Iš kokių vietovių ir kiek lietuvių buvo ištremta į Užvolgį, prie Kazachstano?

– Po 1863 m. sukilimo į Rusiją buvo ištremti sukilimo rėmėjai daugiausia iš Utenos, Anykščių, Panevėžio, Zarasų ir kt., į tremties vietą nusivežę savo aukštaitišką tarmę, katalikų religiją ir gyvenimo būdą. Ištremta buvo apie 300 šeimų – iš viso apie 900 lietuvių buvo priversti išgyventi Užvolgyje.

Žmonės į tremtį ėjo pėsti, vežimuose – tik vaikai ir seneliai, todėl ne visi atlaikė kelionę: trūko ir maisto, ir pašaro arkliams. Kurie atlaikė, buvo iš tikrųjų nepaprasto ryžto ir tvirtumo žmonės, nes atvykę nerado praktiškai nieko – nei medžio, nei akmens, tik stepę, kurioje temperatūra vasarą siekia 40 °C karščio, o žiemą tiek pat atšąla. Kadangi atvyko vėlyvą rudenį, išsikasė žemines ir jose gyveno pirmus metus, kol galėjo pasistatyti namus iš pačių pasigamintų molinių plytų. Kaip jiems tai pavyko? Dėl stebuklingo sumanumo ir darbštumo – ilgainiui pradėjo bendradarbiauti su Pavolgyje gyvenusiais kolonistais iš Vokietijos, kurie čia buvo pakviesti Jakaterinos II. Iš vokiečių lietuviai mainais už kviečius gavo medienos, metalo, druskos ir kitų reikalingų dalykų. Galiausiai taip prakuto, kad sovietiniais laikais buvo išbuožinti ir ištremti antrą kartą...

– Ką vertingo lietuviai galėjo pasiūlyti mainais?

– Tai, ką pavyko užauginti. Pavolgyje, Saratovo srityje, Jeršovo r., buvo be galo derlinga žemė (nepalyginti derlingesnė nei Lietuvoje), todėl žemės ūkis tapo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Juolab kad dirbti žemę tremtiniai mokėjo, nes sukilimo rėmėjai buvo geriau gyvenantys ūkininkai. Pradžioje lietuviai prasimanė sėklų, o vėliau mainė užaugintą derlių į jiems reikalingus dalykus. Viena pagrindinių kultūrų buvo rugiai ir kviečiai duonai, taip pat augino avižas arkliams, arbūzus, kurie buvo pagrindinis vaisius ir puikiai derėjo. Kas vietiniams gyventojams buvo neįprasta – veisė sodus, o prieš Antrąjį pasaulinį karą net išvedė naują bulvių veislę ‘Krasnoglazka’ (lietuviškai raudonakė). Ūkininkavimo įgūdžiais lietuviai labai išsiskyrė iš vietinių, nes stepių gyventojai buvo pusiau klajokliai. Vietiniai labai stebėjosi lietuvių darbštumu, sumanumu ir, aišku, sparčiu praturtėjimu. Tačiau iki tol teko gyventi labai skurdžiomis sąlygomis, žeminėse. Iki pirmųjų derlių lietuviai vertėsi iš Lietuvos atsigabentomis atsargomis. Kadangi išvyko rudenį, jau turėjo sukaupę daržovių, mėsos, lašinių, vežėsi ir duonos. Šie trėmimai nebuvo skubūs, nereikėjo per dvi valandas atsidurti furgone. Kadangi žinojo, jog vyks į Sibirą, pasiėmė su savimi ir šiltų drabužių, kas kiek turėjo.

– Papasakokite daugiau, kaip atrodė ištremtųjų gyvenimas.

– Lietuviai gyveno pačių įkurtuose Čiornaja Padina ir Tolovkos kaimuose. Čia pasistatė ne tik namus, bet ir bažnyčias ir labai stipriai laikėsi katalikybės, tuo išsiskirdami iš vietinių stačiatikių. Dėl religijos lietuviai gyveno labai uždarose bendruomenėse, todėl jiems stebuklingai pavyko išsaugoti lietuvybę. Sakau „stebuklingai“, nes man teko tyrinėti labai panašią situaciją Amerikoje, Teksase, kur 1850-ųjų imigrantai neišlaikė lietuvybės: visiškai prarado kalbą jau ketvirtoje kartoje, o Užvolgyje 2013–2014 m., atlikdami tyrimus, dar sutikome šešetą lietuviškai kalbančių ir dainuojančių trečios–ketvirtos kartos lietuvių.

– Kas be uždarumo padėjo išsaugoti ir puoselėti lietuvybę?

– Lietuviai su savimi atsivežė maldaknygių, kurios ne tik pravertė bažnyčioje – iš jų mokė vaikus skaityti. Šeimos palaikė ryšius su likusiais Lietuvoje, todėl vyko ir susirašinėjimas laiškais. Taip pat gaudavo įvairių leidinių iš Prūsijos. Situacija į gera ypač pasikeitė XX a. pr., kai buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas – tremtiniai galėjo parsisiųsti lietuviškos spaudos leidinių. Čia norėčiau priminti, kad ištremti žmonės buvo šviesūs, raštingi, prasigyvenę, turėję ne tik politinės valios, bet ir galimybių remti sukilimą, todėl ir tremtyje lavino vaikus, mokė juos lietuviško rašto, dainų ir kt.

Išlaikyti lietuvybę padėjo ir tai, kad nebuvo mišrių santuokų. Tik vėliau atsirado mišrios šeimos su lenkų ir baltarusių tremtiniais. Su vokiečiais ir rusais santuokų nebuvo, kam įtaką greičiausiai darė skirtingos religijos – lietuvių katalikai nesituokė su vokiečių protestantais ir rusų stačiatikiais.

– Kokie apskritai buvo ištremtų lietuvių santykiai su vietiniais?

– Pirmiausia, kur jie nuvyko, buvo visiškai tuščia teritorija ir jie nuo nulio pastatė du kaimus. Vietiniai Užvolgio žmonės buvo daugiausia stepių gyventojai, gyvulių augintojai totoriai, taip pat kazachai, mordviai, ingušai, baškirai. Dalis jų tapo padieniais darbininkais, kurie tarnaudavo pas lietuvius. Dabar šiose teritorijose gyvena labai didelė tautų įvairovė: senuosius kazachus, mordvius, totorius labai stipriai atskiedė rusai, čečėnai ir kt. Vyko didelė asimiliacija per mišrias santuokas su naujai atsikėlusiais žmonėmis. Kas įdomu mums, mišriose lietuvių santuokose su baltarusiais, lenkais ar ukrainiečiais vis tiek išlaikyta katalikų religija ir iš dalies lietuvių kalba. Oficiali bendroji kalba yra rusų, bet šeimose bendraujama ir lietuvių, bent jau frazės ar dainų posmai išlikę ir vartojami. Tai unikalu.

– Ar daug lietuvių sugrįžo į tėvynę?

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. rugsėjo 25 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.