Lietuvoje išvestos veislės – nauda ne tik žemės ūkiui

– Kokių savybių augalams reikia šiuo metu ir kaip tai gali keistis netolimoje ateityje?

– Kol kas klimato pokyčiai, atsižvelgiant į vidutinių temperatūrų didėjimą, yra nedideli, bet darantys ryškią įtaką augalų ir veislių pasirinkimui. Pastaraisiais metais žemės ūkyje daugiausia auginami žiemkenčiai – kviečiai, rapsai bei kiti augalai. Tai buvo nulemta tiek rinkos pokyčių, tiek ir atšilusių žiemų. Taip pat šie augalai yra gerokai atsparesni kritulių trūkumui vasaros laikotarpiu, kas Lietuvos žemdirbiams tampa įprastu dalyku.

Pagrindiniai rinkos keliami reikalavimai augalų veislėms – kuo didesnis derlius ir pakankama, bet ne aukščiausia kokybė. Po šios žiemos sužinosime, kiek yra aktualus žiemkentiškumas. Kviečiai ir rapsai yra padengti storu sniego sluoksniu, jiems šaltis nėra problema, bet galimos kitos žiemojimo sukeltos bėdos. Tačiau sodo augalai daugeliu atvejų patiria šalčio poveikį. Pagal klimato kaitos prognozes numatomas temperatūros kilimas, tačiau šios ir kitų žiemų pavyzdys rodo, kad šalčio bangos – po kelias ar keliolika dienų – yra realios ir keliančios problemų. Taip pat ir aukštos temperatūros ne tik vasarą. Siekiant užtikrinti stabilią žemės ūkio augalų produkcijos gamybą, reikia didesnio kiekio veislių, kurios būtų atsparios temperatūriniams stresams tiek žiemą, tiek vasarą. Tačiau pažiūrėjus į žemėlapį, matyti, kad geografiškai Lietuva ir kitos šiauriau esančios šalys Europos mastu sudaro labai nedidelę dalį. Šias problemas išspręsti galėtų Baltijos ir Šiaurės šalių selekcininkų kooperacija.

– Kokius pagrindinius etapus ir metodus apima selekcijos procesas? Kodėl naujų veislių tenka laukti pakankamai ilgai?

– Pirminiuose etapuose reikalinga rinkos analizė – kokie augalai, kokios veislės bus paklausios, kokios galimybės kurti nišinius produktus (veislės ekologiniams ūkiams, išskirtinė kokybė, netipinei aplinkai skirtos veislės). Taip pat reikia atsižvelgti į klimato pokyčius –
prieš 40–50 metų tai nebuvo aktualu, dabar metai būna labai skirtingi. Pasitaiko pora metų iš eilės, kai derlingumo potencialą galima realizuoti maksimaliai ir derlius gauti kaip Vakarų Europoje, tačiau sulaukiame ir šaltų ar sausringų sezonų. Po šių duomenų analizės surenkamas perspektyviausių veislių genofondas būsimai hibridizacijai.

Veislių kryžminimas vyksta lauko ar kontroliuojamomis sąlygomis. Pirmos ankstyvos kartos gali būti dauginamos tiek lauke, tiek šiltnamiuose. Ankstyvos atrankos ir stabilizavimo kartos auginamos būsimai veislei tipingomis agroklimatinėmis sąlygomis. Iš to paties hibrido populiacijos skirtingose šalyse galima atrinkti veisles, pritaikytas skirtingoms aplinkoms. Po hibridizacijos pirmos kartos paprastai atrenkamos naudojant masinės atrankos metodus, vėlesniais – vyrauja individuali atranka. Parenkant tėvines poras bei siekiant sukurti kuo perspektyvesnes populiacijas, be prieinamos informacijos, apie veisles naudojama ir genetinė analizė. Kai pasiekiamas pakankamas linijų stabilumas (5–6 kartos), pradedami ūkinio vertingumo tyrimai, sukuriant bandyminę aplinką, kuri leidžia realizuoti maksimalų perspektyvių veislių potencialą, kartu įvertinant jo efektyvumą ir stabilumą realioms auginimo sąlygoms.

– Kokie pagrindiniai selekcijos tikslai? Kuris iš jų kelia didžiausius iššūkius?

– Pagrindinis tikslas – sukurti visapusiškai vertingą veislę, kuri pasižymėtų labai geru derlingumu, kokybės parametrais, kompleksiniu atsparumu žaladariams ir neigiamiems veiksniams bei būtų vizualiai patraukli ir pakanti augintojų technologinėms klaidoms. Vienoje veislėje tiek požymių suderinti nepavyksta, todėl orientuojamasi į esamą ir būsimą rinkas. Jei komercinės veislės – tai turi būti derlingos, gana kokybiškos ir pakankamai atsparios pagrindiniams stresams. Jei nišinės – gali būti ir ne tokios derlingos, bet kokybiškos ir atsparios aplinkos poveikiams.

Didžiausia problema, sukūrus konkurencingą javų veislę, yra ją sėkmingai komercializuoti. Rinkoje pilna įvairių veislių, nes, pagal Europos Sąjungos (ES) standartus, bet kuri šalis narė gali visoje ES platinti savo veisles, kai jos įrašytos į Europinį augalų veislių katalogą, be papildomų tyrimų kitose šalyse. Vis dėlto dauguma naujų veislių Lietuvoje įvertinamos atliekant augalų ūkinio vertingumo tyrimus Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sistemoje.

Stabilizuoti ir atrinkti jau sukurtą medžiagą yra pakankamas iššūkis. Tačiau hipotetiškai numatyti, kokių veislių bei jų savybių reikės po 10–20 metų, kai Lietuva intensyviai eksportuoja kviečius, kaip pirminę žaliavą, itin keblu.

– Su kokiais sunkumais šiuo metu susiduria kultūrinių augalų augintojai, kalbant apie augalų kokybę, atsparumą ligoms ir klimato sąlygoms?

– Rapsams kokybiniai reikalavimai buvo ir yra stabilūs, o kviečių atveju grūdų kokybė kiek mažėja, nes rinkoje dominuoja labai derlingos, žemesnės kokybės veislės. Tai nulėmė, kad pastaruosius keliolika metų kviečių kokybinės klasės pagal kainą skyrėsi nežymiai. Daugelis veislių yra pakankamai atsparios pagrindinėms ligoms, visiškai pakanka esamų fungicidų joms kontroliuoti.

Didesnių iššūkių kyla ūkininkaujantiems ekologinėmis sąlygomis – šiems ūkininkams veisles tenka rinktis kruopščiau. Kai kurių ligų atveju nėra pakankamai atsparių veislių, tačiau, pvz., miežių žemaūgės viruso atveju sėjos vėlinimas leidžia išvengti didelių nuostolių. Tai taip pat taikytina ir kitų ligų atveju, nes per ankstyvos sėjos žiemkenčių pasėliai būna labiau pažeisti ligų. Pagerėjus javų žiemojimui, net ir jautrios veislės dabar peržiemoja sėkmingai, tačiau pagrindine problema tampa nenuspėjami vasaros orai – temperatūros šuoliai ir kritulių netolygumas.

– Kokios inovacijos šiuo metu taikomos selekcijoje? Ar labai skiriasi galimybės Lietuvoje ir kitose šalyse?

– Plačiai taikomi pažangūs genetiniai tyrimai, nuotolinis augalų vertinimas ir fenotipavimas, esamų aplinkų kontrolė, leidžianti toje pačioje vietoje sukurti skirtingas sąlygas, bei statistinio apdorojimo integravimas duomenų analizei. Techninės galimybės iš esmės nesiskiria – galima įsigyti įvairiausią aparatūrą, techniką, programas, reagentus. Taip pat prieinamas medžiagos siuntimas į tarptautinius tyrimų centrus – tai tik finansų klausimas. Pagrindinė problema – vis mažiau studentų, kurie specializuojasi žemės ūkio moksluose nuo pirmųjų studijų etapų. Dėl to pagrindinis skirtumas galimybėse – selekcijos centrų dydžiai ir prieinami darbuotojai.

– Kokios naujos veislės neseniai buvo išvestos Lietuvoje? Kokiomis savybėmis pasižymi šie augalai?

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. vasario 6 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.