Lietuvos pievų krizė: nykstantis turtas ar neišnaudota galimybė?

Kur prarandama didžiausia vertė?

Vis daugiau ūkininkų šiandien kelia klausimą – ar turėti pievas dar verta?

Gyvulininkystės mažėjimas, darbo jėgos trūkumas ir kintančios rinkos sąlygos lemia, kad dalis natūralių pievų lieka be aiškaus panaudojimo. Tokios pievos reikalauja priežiūros, šienavimo, tvarkymo, tačiau tiesioginės ekonominės grąžos nesukuria. Dėl to jos pamažu apleidžiamos. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti natūralus procesas, tačiau iš tikrųjų tai reiškia svarbių agroekosistemų nykimą.

Didžiausia problema yra ta, kad Lietuvoje vis dar neišnaudojamas pievų, kaip biomasės šaltinio, potencialas. Net ir mažai naudojamos ar apleistos pievos gali būti efektyviai panaudojamos biodujų ir biometano gamybai, prisidedant prie atsinaujinančios energijos gamybos bei organinių trąšų ciklo uždarymo. Tačiau šiuo metu didelė dalis šios biomasės lieka nenaudojama arba prarandama natūralios degradacijos metu.

Naujas požiūris: daugiafunkcės pievos

Mokslas ir praktika vis aiškiau rodo, kad pievos neturi būti vertinamos tik per vienos funkcijos prizmę. Efektyviausias modelis – integruotas jų naudojimas: dalis pievų skirta pašarams, dalis – biologinei įvairovei, dalis – energijos gamybai. Toks modelis leidžia suderinti ekonominius ir aplinkosauginius tikslus bei sumažinti ūkių riziką.

Parama yra, bet ar jos pakanka?

Didėjantis spaudimas dėl klimato kaitos tikslų ir griežtėjantys reikalavimai išlaikyti daugiamečių pievų plotus verčia ieškoti naujų jų panaudojimo formų. Šiuo metu taikomos finansinės paskatos:

1. apie 202 Eur/ha už ariamos žemės pavertimą pievomis,
2. iki 225 Eur/ha už durpžemių ar jautrių plotų vertimą žolynais,
3. papildomos išmokos „Natura 2000“ teritorijose.

Tai svarbus pirmas žingsnis, padedantis padengti dalį kaštų. Tačiau vien išmokų nepakanka – būtina atsakyti į esminį klausimą: ką daryti su nupjauta žole, kai gyvulininkystės poreikiai mažėja?

Pievos gali generuoti pajamas

Tikroji ekonominė vertė atsiskleidžia tuomet, kai pievos integruojamos į ūkio energetinį ciklą. Tai reiškia platesnį požiūrį į pievas – ne tik kaip į pašarų šaltinį, bet ir kaip į energijos išteklių. Integravus pievų biomasę į atsinaujinančios energijos gamybą, ūkis gali gauti dvigubą naudą:

Švari energija: pagamintos biodujos gali būti naudojamos ūkio reikmėms arba tiekiamos į tinklus kaip biometanas, kurio poreikis Lietuvoje sparčiai auga.

Trąšų pakeitimas: po gamybos proceso likęs digestatas yra vertinga organinė trąša. Ji padeda drastiškai sumažinti priklausomybę nuo brangių mineralinių trąšų ir gerina dirvožemio struktūrą. Remiantis šio straipsnio autorės atliktu tyrimu, analizei buvo suformuoti pievų mišiniai, reprezentuojantys skirtingus pjovimo sezonus: ankstyvą (30 proc. raudonųjų dobilų ir 70 proc. šunažolės), vidutinio ankstyvumo (30 proc. raudonųjų dobilų, 50 proc. aukštųjų eraičinų ir 20 proc. daugiamečių svidrių) ir vėlyvą (70 proc. raudonųjų dobilų ir 30 proc. motiejukų). Šie mišiniai sudarė pagrindą ekonominiam scenarijų vertinimui.

Ekonominė analizė per 6 metų laikotarpį (žr. lentelę) rodo, kad visais pjovimo sezonais pajamos viršija sąnaudas, o investicijų grąža siekia apie 1,5–2 Eur už kiekvieną investuotą 1 Eur. Nors didžiausios pajamos pasiekiamos vidutinio ankstyvumo sezono metu (~4 862 Eur), vėlyvas šienavimas išsiskiria didžiausiu metiniu pelnu (~1 931 Eur) ir mažesne finansine rizika.

Be to, visais nagrinėtais scenarijais per 6 metų laikotarpį projektas generuoja teigiamą sukauptą ekonominį rezultatą. Galutinė diskontuota grynoji nauda skiriasi priklausomai nuo pjovimo sezono: didžiausia reikšmė pasiekiama vėlyvo sezono metu (~4 025 Eur), po jo rikiuojasi vidutinis ankstyvumo sezonas (~3 294 Eur), o mažiausia – ankstyvas sezonas (~954 Eur).

Tai rodo, kad ekonominis efektyvumas labiausiai priklauso nuo pjovimo laiko, o ne nuo pradinės investicijų apimties, todėl sezono parinkimas yra esminis veiksnys ilgalaikiam biodujų gamybos sistemų pelningumui.

Pievų integravimas į bioenergetikos sistemas sudaro prielaidas ne tik tvariam žolinių biomasių panaudojimui, bet ir papildomų, santykinai stabilių pajamų srautų generavimui ūkiuose.

Dar svarbiau – toks požiūris leidžia suderinti aplinkosauginius reikalavimus ir ekonominę naudą. „Natura 2000“ reikalavimai tampa ne kliūtimi, o galimybe: ūkininkas gauna išmokas, gamina atsinaujinančią energiją, o kartu – vertingą organinę trąšą, taip kurdamas uždarą ir tvarų bioekonomikos ciklą.

Vėlyva žolė – netikėtas pranašumas ūkiui

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. balandžio 24 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

VDU ŽŪA docentė Rita BUŽINSKIENĖ

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.