Lietuvos žemės gelmes tyrinėjantis mokslininkas: mūsų turimos naudingosios iškasenos vertos milijardų

Nors detaliai išžvalgytų naudingųjų iškasenų telkiniai nėra dažnai aptinkami, o bendras jų plotas Lietuvoje užima tik 1,35 proc. šalies teritorijos, jie labai vertingi. Skaičiuojama, kad detaliai išžvalgyto telkinio užimamas ploto vienetas sukuria 41 kartą didesnę valstybės turto dalį nei tokio paties dydžio miško teritorija.

„Lietuvos geologijos tarnybos praeitų metų pateiktoje finansinės būklės ataskaitoje išžvalgytų mineralinių išteklių vertė sudaro 1,44 mlrd. eurų – tačiau tai yra tam tikroje vietoje esantis, dar nepanaudotas turtas, o iškastos žaliavos vertė išaugo keliolika kartų“, – sako geologijos-minerologijos mokslų daktaras, geologinės įmonės „GJ Magma“ steigėjas Ginutis Juozapavičius.

Geologas teigia, kad Lietuvoje turime pakankamai svarbiausių ir plačiausiai naudojamų naudingųjų iškasenų. Daugiausia – smėlio ir žvyro. Bendras detaliai išžvalgytų šių iškasenų kiekis siekia 962 mln. kubinių metrų, arba 51 proc. visų rūšių naudojimui prieinamų naudingųjų iškasenų.

Vis dėlto yra ir kitų turtų: dolomitas – skaldai, o klintis, molis ir opoka – cemento gamybai. Taip pat kasamos ir durpės, kurios pastaruoju metu vis plačiau naudojamos auginimo terpių gamybai.

Kur Lietuvoje plyti didžiausi požeminių turtų klodai?

Naudingųjų iškasenų telkiniai valstybės teritorijoje išsidėstę netolygiai. Tai lemia Lietuvos žemės gelmių sandara. „Geologų detaliai išžvalgytų visų rūšių nemetalinių naudingųjų iškasenų kiekis atskirose savivaldybėse kinta nuo 1,8 mln. kubinių metrų Marijampolės rajone iki 321 kubinio metro Akmenės rajone. Turtingiausių žemės gelmių ištekliais savivaldybių dešimtuką sudaro Akmenės, Trakų, Kauno, Jonavos, Pakruojo, Vilniaus rajono ir Vilniaus miesto, Varėnos, Rokiškio bei Klaipėdos rajonai“, – pasakoja geologas.

Akmenės rajone daugiausia žaliavos cementui ir kalkėms gaminti – čia gausu klinties ir molio. Trakų, Jonavos, Vilniaus rajono bei miesto teritorijose, taip pat Klaipėdos rajone randami gausūs ir detaliai išžvalgyti smėlio bei žvyro telkiniai.

Tuo tarpu Pakruojo rajone veikia didžiausi dolomito karjerai, o Kauno rajone aptiktas vienintelis Lietuvoje anhidrito klodas, kurį galima išgauti požemine kasykla. Rokiškio rajone yra durpių, žvyro, smėlio ir dolomito išteklių.

„Daugiausia Lietuvoje iškasamo smėlio ir žvyro telkinių yra Trakų, Jonavos, Vilniaus, Klaipėdos rajonuose ir Vilniaus mieste. Čia sukaupta apie 443 mln. kubinių metrų šių žaliavų – tai sudaro 54 proc. visų Lietuvos smėlio ir žvyro išteklių“, – priduria mokslininkas.

Iškasenų gavyba susijusi su gyvenimo lygio augimu

G. Juozapavičius teigia, kad naudingųjų iškasenų gavyba daro tiesioginį poveikį valstybės ekonominio išsivystymo lygiui. Kuo daugiau valstybė sugeba jų panaudoti, tuo geresnės gyvenimo sąlygos sukuriamos visuomenei.

„Lietuvoje šių žaliavų naudojimo kiekis vienam gyventojui 2010 m. sudarė 3,9 tonos, o 2023-iaisiais pasiekė 8,2 tonos. Ir tai atspindi Lietuvos gyventojų pragyvenimo lygio augimą“, – pabrėžia mokslininkas.

Jis įsitikinęs, kad nė viena šiuolaikinė visuomenė negali egzistuoti nenaudodama naudingųjų iškasenų. Nors didesnė dalis Lietuvos gyventojų naudingųjų iškasenų gavyboje įžvelgia hiperbolizuotą siaubą, G. Juozapavičius tvirtina, kad būtina suvokti, jog naudingųjų iškasenų eksploatacija sukuria naujas darbo vietas ir padidina regiono patrauklumą investuotojams, stiprina valstybės ekonomiką.

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2007 m. surinkti mokesčiai už naudingųjų išteklių naudojimą sudarė 2,75 mln. eurų, o pastaruosius penkerius metus – nuo 24 iki 29 mln. eurų. Tai reiškia, kad per pastaruosius 17 metų įplaukos į biudžetą iš žemės gelmių iškastų išteklių padidėjo apie 10 kartų.

„Tačiau mokestis už išgautus išteklius yra tarsi ledkalnio viršūnė, nes bendras kasybos įmonių indėlis į socialinę aplinką yra daug didesnis. Šios pramonės šakos bruožas yra tai, kad veikla daugiausiai vykdoma kaimiškose teritorijose, nutolusiose nuo pramonės centrų. Kasybos įmonės provincijoje sukuria nemažai gerai apmokamų darbo vietų“, – priduria geologas.

Pasiekti leidžiama tik dalį išteklių

Vis dėlto kasyba išlieka sritimi, vis dar keliančia nemažai nepagrįstų baimių visuomenėje, todėl mokslininkai ir inžinieriai nuolat ieško būdų, kaip išteklius išgauti tvariai – išlaikant pusiausvyrą tarp jų eksploatacijos ir aplinkosaugos interesų.

G. Juozapavičius teigia, kad šiuo metu šalyje naudojimui prieinama tik 62 proc., arba 1,8 mlrd. kubinių metrų, visų rūšių detaliai išžvalgytų išteklių. Likusi 1,15 mlrd. kubinių metrų, arba 38 proc., dalis yra neprieinama – kasyba ne visur galima dėl įvairių aplinkosauginių reikalavimų.

„Suprantama, kad nauji karjerai negali atsirasti saugomose teritorijose. Pagal galiojančius teisės aktus, įmonės gali baigti kasti išteklius kasybos sklypuose, kuriems šis statusas buvo suteiktas iki saugomos teritorijos įsteigimo, tačiau jų plėtra į telkinio dalį, kuri saugomos teritorijos steigimo metu buvo už kasybos sklypo ribų, negalima“, – dėsto G. Juozapavičius.

Kitas svarbus žemės gelmių išteklių prieigos apribojimas susijęs su Nacionalinio kraštovaizdžio tvarkymo plano nuostatomis. Ypač saugomuose kraštovaizdžio plotuose draudžiama keisti reljefą, todėl čia negalima įrengti karjerų, nors leidžiama statyti tam tikrą infrastruktūrą, pavyzdžiui, kelius ar elektros tinklus. Ypač saugomo kraštovaizdžio plotai užima 24,3 proc. Lietuvos teritorijos – daugiau nei visos kitos saugomos teritorijos kartu sudėjus. Šiuose plotuose dažniausiai ir plyti smėlio bei žvyro telkiniai.

„Tačiau detaliai išžvalgytų telkinių, patenkančių į ypač vaizdingo kraštovaizdžio arealą, užimamas plotas yra vos 0,01 proc. O parengtinai išžvalgytų telkinių – 0,5 proc. Pagal užimamų plotų santykį, smėlio ir žvyro telkiniai yra taškiniai objektai. Klausimas – ar gali tokio ploto invazija į ypač vertingą kraštovaizdį kaip nors jį reikšmingai sugadinti? Manau, kad tai yra perteklinis apsidraudimas“, – mano mokslininkas.

“GJ Magma“ informacija