Limuzinų augintojas: reikalavimų kartelė – aukščiausia, bet išmokos – mažiausios

Reikia ir reikės

Ūkininkas V. Barkauskas – vienas iš mėsinių galvijų auginimo pradininkų ne tik Kelmės r., bet ir visoje Lietuvoje. Kartu su prof. Česlovu Jukna ir kitais entuziastais jis stovėjo prie Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) ištakų. „Prieš 30 metų kainų skirtumo tarp pieninių ir mėsinių galvijų beveik nebuvo. Todėl kolegos stebėjosi, kodėl aš tiek daug investuoju būtent į mėsinius galvijus, jei grąžos galiu tikėtis geriausiu atveju po kokių penkerių metų. Bet ir tuomet maniau, ir dabar manau, kad geros mėsos reikia ir reikės. Kažkas turi tokią mėsą užauginti“, – įsitikinęs V. Barkauskas. Jo teigimu, užsienyje, kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse mėsiniai galvijai dėl to ir buvo išveisti – dėl kokybiškos jautienos vartotojui.

Pirmuosius limuzinus V. Barkauskas įsigijo dar už litus. „Pradžia buvo sunkoka, pareikalavusi daug lėšų. Buvo daug nežinomybės“, – ŪP prisipažino ūkininkas.

Laukimas virto džiaugsmu

Pirmieji limuzinai į V. Barkausko ūkį buvo atvežti jau suaugę, kergiamo amžiaus. Tačiau per visą vasarą nebuvo matyti nė vienos rujojančios telyčios. Ūkininkas prisimena, kad veršelių laukimas kėlė daug nerimo.

„Su širdgėla laukėme rudens. Kai galvijus parsivarėme į tvartus, uždarėme ir atlikome veršingumo tyrimus, buvome labai maloniai nustebinti ir nudžiuginti, nes paaiškėjo, kad visos telyčios yra veršingos“, – prisiminimais dalijosi ŪP pašnekovas. Vėliau V. Barkauskas išsiaiškino, kad limuzinų ruja dažniausiai pasireiškia naktimis.

Pirmosios dešimt telyčių atvedė visas telyčaites. Po gerų metų limuzinų banda padvigubėjo – jau buvo dešimt kergiamų telyčių ir tiek pat karvių. Ūkininkui prisireikė keisti bulių reproduktorių dėl jo „dukterų“ bandoje. Naują bulių V. Barkauskas taip pat atsivežė iš Vokietijos.

Tarpininkė ir pagalbininkė

Po kelerių metų ūkininkas bulių ir keletą telyčių įsigijo jau Prancūzijoje, bandė „maišyti“ Lietuvoje laikomas mišrūnes karves su grynaveisliu buliumi.

„Tuo metu jau buvome įkūrę LMGAGA, kuri padėjo ūkininkams įsigyti, atsivežti galvijų iš užsienio. Be LMGAGA vargiai pavieniai ūkininkai tą būtų padarę dėl muitinės reikalavimų, sutarčių sudarymo peripetijų ir panašių dalykų. Nereikia pamiršti, kad Lietuva dar nebuvo ES narė. Dėl to irgi kildavo sunkumų“, – ŪP pažymėjo pašnekovas.

V. Barkausko įsitikinimu, jei ne LMGAGA, mėsinių galvijų auginimo verslas kažin ar būtų toliau vystęsis. Ūkininkų, pasirinkusių šią ūkininkavimo kryptį, gausėjo. Tiesa, dabar dalis pirmųjų mėsinių galvijų augintojų jau traukiasi iš aktyvaus ūkininkavimo dėl įvairių priežasčių. Viena iš priežasčių – krentančios galvijų supirkimo kainos.

V. Barkauskas stebėjosi, kad parduotuvėse mėsos kainos dėl to nemažėja, dažnai net pakyla. „Manau, viršpelnis atitenka prekybininkams ir perdirbėjams, o ūkininkams, tiek mėsininkams, tiek pienininkams, lieka mažiausia marža“, – tvirtino limuzinų augintojas.

Rūpesčiai ir ateitis

Didelių problemų auginant mėsinius galvijus V. Barkauskui nekilo. Nenašios žemės, pievos buvo labai tinkamos limuzinams. Ūkininkas turėjo ir reikiamų pastatų laikyti galvijams.

Ūkininkavimo pradžioje V. Barkauskas dar laikė ir pieninių galvijų, bet vėliau pasiliko tik prie mėsinės galvijininkystės. Ūkyje atvesti buliukai būdavo parduodami, o mišrūnės ir grynaveislės telyčios likdavo bandoje.„Nors tiek už pieninius, tiek ir už mėsinius galvijus supirkimo kainos ilgai laikėsi daugmaž panašios, už grynaveislį galviją būdavo skiriama nemaža išmoka. Tai buvo didelis pliusas bei paskata ir toliau auginti mėsinius galvijus“, – teigė ŪP pašnekovas.

Perėjimas į kitą statusą

Neilgai trukus ūkininko mėsinių galvijų ūkis įgijo kitą – veislinių galvijų ūkio, statusą. Ūkis jau parduodavo grynaveislių buliukų kitiems šalies augintojams. Dabar buliai išvežami ir į Latviją, Estiją, jeigu tik yra poreikis. „Jeigu klientas nusipirktų mano nupenėtą jautį ir paleistų į ekologinio ūkio ganyklą, kas iš jo liktų? Veislinis gyvulys turi augti natūraliomis sąlygomis – ėsti paprastą žolę, šieną ir šienainį. Tuomet jis patirs mažiau streso ir lengviau adaptuosis perkeltas į kitą Lietuvos vietą ar net kitą šalį. Mėsai auginamas gyvulys – jau kitas reikalas“, – aiškino patyręs limuzinų augintojas.

V. Barkausko ūkyje yra keturi buliai. Tačiau, pasak ūkininko, reikia įsigyti naujų veislinių bulių, kad nebūtų kraujomaišos, nes į bandą atkeliauja jau esamų „dukterys“.

„Lietuvoje tą padaryti jau darosi sunku, nes daugelis šalies mėsinių galvijų augintojų iš manęs yra pirkę tai bulių, tai telyčių. Mano bandoje visi galvijai yra 100 proc. kraujo laipsnio, todėl gaunu vadinamąją didžiąją išmoką. Išmokos skiriamos ir mišrūnėms, nors, manau, mėsiniams galvijams išmoka turėtų būti atskira. Žmonės į mėsinius galvijus investuoja dideles lėšas“, – neabejoja ūkininkas.

Išmokos reiktų ir už veislinių gyvulių, pavyzdžiui, bulių, įsigijimą. Tą nuspręsti reikėtų, V. Barkausko teigimu, Vyriausybės lygiu. Būtų ne tik reikšminga paspirtis ūkininkams, bet bandose įsivyrautų ir geresnė veislinė medžiaga.

Plėsti neketina

Ateityje savo ūkio V. Barkauskas plėsti neketina ir nemato galimybių, atsižvelgdamas į galvijų supirkimo kainas ir apskritai situaciją žemės ūkyje.

„Jeigu būtų Vyriausybės parama, būtų galima elgtis kitaip. Dabar ne tik mėsinių galvijų augintojai, bet ir apskritai dauguma ūkininkų yra nusivylę. Iš mūsų reikalauja pagal ES direktyvas, kartelė aukščiausiai užkelta, o išmokos mums – mažiausios. Jei mes reikalavimus vykdome, tai ir grąžą turime gauti“, – pastebėjo pašnekovas.

Naujų augintojų mažai atsiranda, daugiausia mėsinius galvijus pradeda laikyti atsisakiusieji pieninių galvijų. „Nemanau, kad jauni ūkininkai imtųsi būtent mėsinės gyvulininkystės. Verčiau rinksis augalininkystės kryptį. Vyresni traukiasi, jauni nenori būti „pririšti“ prie gyvulių visus metus“, – svarstė V. Barkauskas. 

Autorės ir Vytauto BARKAUSKO nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja