Lina Šmakovienė: „Dalis purškimų neveikia ne dėl produkto, o dėl vandens“

– Ūkininkai dažnai sako: purškiame laiku, darome viską teisingai, tačiau rezultatas nuvilia. Ar tai dažna situacija?                     

– Reikšminga dalis „neveikiančių“ purškimų yra susiję su vandens kokybe arba purškimo techniniais parametrais, o ne su pačiu produktu. Ūkininkai purškia laiku, norma teisinga, oro sąlygos tinkamos, bet, atlikus tyrimus, paaiškėja, kad vanduo per kietas, pH šarminis, padidėję geležies, mangano ar bikarbonatų kiekiai.

Kai vanduo kietas, augalas gauna mažesnę aktyvios medžiagos dozę, nei planuota. Netinkamas pH –  veiklioji medžiaga skyla bake, efektyvumas krenta dar prieš purškiant. Geležis gali sudaryti nuosėdas ir mažinti tirpalo stabilumą.   

– Dažnas argumentas, kad vanduo  imamas iš natūralaus šaltinio ar gęžinio, tad jis tinkamas purškimui. Ar tikrai taip?

– Tai, kad vanduo paimtas iš „natūralaus“ šaltinio (upės, tvenkinio ar gręžinio), dar nereiškia, kad jis tinkamas purkšti. Dažnai tai viena didžiausių klaidingų prielaidų ūkiuose.

Gręžinio vanduo dažnai yra švarus mikrobiologiškai, bet jo cheminė sudėtis gali būti problematiška augalų apsaugos produktams. Požeminiame vandenyje dažnai būna daug kalcio ir magnio jonų (vandens kietumas), jie gali surišti kai kurias veikliąsias medžiagas, tuomet susidaro netirpios formos, sumažėja biologinis efektyvumas. Gręžinio vanduo dažniausiai šarminis ((pH 7,5–8,5 ar net daugiau), tokiame vandenyje kai kurios veikliosios medžiagos skyla greičiau ir jų veikimo laikas trumpėja. Bikarbonatai didina vandens buferingumą (atsparumą rūgštėjimui ar šarmėjimui), sunkina pH koregavimą, mažina kai kurių produktų efektyvumą.

Jei gręžinio vanduo kalkėtas – kietas, tvenkinio vanduo gali būti dumblėtas, upelių ir ežerų – vėlgi problemos su skendinčiomis dalelėmis, mikrobiologija, o tai silpnina kai kurių produktų veikimą, didina putojimą, blogina mišinio stabilumą. Paviršiniai vandenys chemiškai purkštuvams draugiškesni, bet reikalauja geresnės filtracijos, higienos.

Iš patirties matome, jog požeminiai vandenys Šiaurės ir  Vakarų Lietuvoje minkštesni, Pietų ir Rytų Lietuvoje dažnai kieti ar labai kieti, Vidurio ar Centrinėje Lietuvos dalyje –  kintančio kietumo, kuris priklauso nuo sluoksnių ir geologijos.

Vandens šaltinis pats savaime nieko negarantuoja. To paties ūkio vandens parametrai skirtinguose telkiniuose gali labai skirtis – net tame pačiame ūkyje skirtingais sezonais. Svarbu ne iš kur vanduo paimtas, o kokia jo cheminė sudėtis purškimo metu. Todėl vienkartinis tyrimas ne visada atspindi ilgalaikę situaciją.   

– Koks vanduo laikomas tinkamu purkšti? 

– Purškimui tinkamas vanduo turi būti chemiškai neutralus ir stabilus. Optimalūs parametrai daugumai augalų apsaugos produktų pH: 5,0–6,5; mažas kietumas 3–4 mg/ekv/l, priklausomai nuo trąšų, mažas geležies  ir mangano kiekis, nedidelis bikarbonatų kiekis (idealu, kai HCO₃ <100 mg/l), be mechaninių priemaišų (smėlio, dumblo), skaidrus, be organinių priemaišų. 

– Kaip vandens kokybė veikia augalų apsaugos produktų veiksmingumą? 

– Bikarbonatai ir pH labai stipriai veikia purkštuvų darbą, purškimo kokybę ir net pačią techniką. Reaguodami su kalciu ir magniu, sudaro kalkes, tuomet būna didesnis purkštuvų nusidėvėjimas.  Mažėja  kai kurių trąšų, ypač mikroelementų tirpumas, susidaro dribsniai /nuosėdos, keliaujančios į purkštuvus. Per aukštas pH (>7) mažina veikliųjų medžiagų efektyvumą, per žemas (<5) –  sukelia metalinių dalių, sandariklių koroziją, atsiranda augalų nudeginimo rizika. Geležis ir manganas oksiduojasi ir sudaro nuosėdas, blogina tirpalo stabilumą. Mechaninės priemaišos kemša purkštuvus, purškimas netolygus, mažina realią išpurškiamą normą.

– Ką rodo laboratorijoje atliekami vandens tyrimai iš ūkių? Kokia situacija?

– Retai kuris ūkis sistemingai tiria purškimo vandenį. Daug problemų priskiriama produktui, nors priežastis – vanduo. Ūkiai, kurie pradeda koreguoti pH ir minkštinti vandenį, dažnai mato stabilesnius rezultatus. pH ir kietumo koregavimas gali ženkliai sumažinti tiek užsikimšimo riziką, tiek efektyvumo praradimą.

Konsultavimo tarnybos laboratorija visada pasiruošusi atlikti vandens tyrimus – tai ir būtų žinių pradžia dėl vandens chemijos. Tai neturėtų būti vienkartinė konsultacija, o ilgalaikis bendradarbiavimas, leidžiantis stebėti vandens kokybės pokyčius ir laiku priimti sprendimus. Reguliarūs tyrimai padeda išvengti purkštukų užsikimšimo, netolygaus padengimo ar veikliųjų medžiagų efektyvumo sumažėjimo.

Žinoma, yra ūkininkų, kurie kreipiasi iš anksto – dar neprasidėjus sezonui. Toks atsakingas požiūris leidžia ramiai pasiruošti darbams, išsiaiškinti galimas rizikas ir pasirinkti tinkamiausius sprendimus.

LŽŪKT informacija

Egidijaus Vilkevičiaus nuotr.