Maisto kainos kilo ir rajono gyventojus aptarnaujančioje parduotuvėje ant ratų

Startuoja su liūdnomis žiniomis

„Kainos kilo kaip ir visur. Turime mėsos išpjaustymo cechą, esame priklausomi ne tik nuo skerdienos kainos, brango kuras ir elektra. Paskutinį kartą kainos kilo rugsėjį, kai už elektrą vietoj 200 eurų atėjo 1200 eurų sąskaita. Vėliau kilo ir pačios skerdienos kaina. Neturėjome kito pasirinkimo, kainas teko kelti. Imant bendrą vidurkį kainos kilo apie 10 procentų“, – teigė parduotuvės savininkas R. Elertas.

Anot verslininko, gyventojų reakcijos į pakilusias kainas labai nemalonios, juolab kad pagrindiniai autoparduotuvės klientai senyvi, pensinio amžiaus žmonės.

„Gruodį, ypač prieš šventes, nenorėjome liūdinti žmonių, kainų nekėlėme ir, kaip sakoma, dirbome „ant savų“. Suprantame, kad buvo šventės, visiems visko reikėjo ir žmonės pirko tikrai daug, bet dabar nebegalime taip dirbti. Antradienį po pertraukos vėl pradėjome važiuoti, neslepiu – tikrai su nerimu ir liūdnesnėmis kainomis pirkėjams“, – kalbėjo R. Elertas.

Pildo gyventojų norus

Kaip ir anksčiau, autoparduotuvė po Panevėžio ir kitų rajonų gyvenvietes važinės penkias dienas per savaitę, nuo antradienio iki šeštadienio. Autoparduotuvė važiuoja link Ukmergės, Kėdainių, Biržų, Rokiškio. Panevėžio rajone pagal sudarytą grafiką aplanko Ramygalos, Raguvos, Upytės, Krekenavos ir kitus kaimus bei gyvenvietes. Autoparduotuvė į gyvenvietę užsuka kartą per savaitę. Tiesa, jau kurį laiką po kaimus kursuoja nebe vienas, o du autobusai. Antrasis prisijungė praėjusių metų gegužę. Per vieną dieną autoparduotuvė aplanko apie dešimt gyvenviečių.

Autoparduotuvės savininkas Rolandas pasakojo, kad verslą pradėjo nuo 2020 metų vasaros. Anksčiau autoparduotuvėje buvo galima nusipirkti įvairių ir būtiniausių produktų, tačiau po metų važinėjimo atkampiose vietovėse gyvenantys žmonės padiktavo, ko iš teisų jiems reikia.

„Veždavau viską: varškę, sviestą, žuvį, pieną, cukrų, miltus, fasuotus, šaldytus produktus, bet žmonių paklausa buvo kitokia. Sviestą ar aliejų jie gali nusipirkti miestelio parduotuvėje, bet geros šviežios mėsos ten nėra. Žmonės patys laikui bėgant pasakė ko nori ir jų norus mes pildom“, – sakė R. Elertas.

Netrukus verslininkas atsidarė mėsos išpjaustymo cechą. Iš Lietuvos ūkininkų superka skerdieną, ryte ją išpjausto, o po pietų jau pristato gyventojams. Be to, įmonės darbuotojai gamina šviežias dešreles, naminę, rūkytą dešrą, vasarą marinuoja šašlyką.

„Dalį produktų išvežam į rūkyklą, ten išrūko ir iš karto vežame į kaimus. Stengiamės, kad viskas būtų šviežia, kokybiška ir skanu“, – sakė R. Elertas.

Mėsa pigesnė nei bandelės

Anot autoparduotuvės savininko, šalia žalios mėsos ir jos gaminių parduotuvėje ant ratų prekiaujama ir šviežiais konditerijos gaminiais – bandelėmis, namine, formine duona, kurias verslininkas atveža tiesiai iš kepyklėlės. R. Elertas pastebi, kad bandelėms pinigų ne visada užtenka, gyventojai renkasi ir pigesnę žalią mėsą.

„Žmonės dažniau perka pigesnę mėsą, retai kas renkasi sprandinę, nes tiesiog – brangesnės neįperka. Močiutės visada žiūri, kas pigiau. Pavyzdžiui, maltos mėsos kilogramas kainuoja perpus pigiau nei bandelės, todėl jos daugiau perka maltą mėsą. Vienai močiutei maltos mėsos kilogramo sočiai užtenka savaitei“, – sakė R. Elertas.

Kaip išgyventi

Verslininkas pasakojo, kad važinėdamas su maisto produktais jis užsuka ir pas klientus į kiemą, nes ne visi gali pasiekti parduotuvę ant ratų.

„Žmonės žino mūsų grafiką ir visada laukia atvykstančių. Kas gali atvažiuoja su automobiliais net ir iš kitų gyvenviečių, o tie, kurie negali, paprašyti atvažiuojame į namus. Daug bendraujame su žmonėmis, visus išklausom, girdim jų istorijas, džiaugsmus, liūdesius“, – kalbėjo verslininkas.

Paklaustas, kokiomis nuotaikomis dabar gyvena kaimo žmonės, R. Elertas sako: „Aktualiausia tema – kaip išgyventi. Apie karą čia žmonės nekalba, jiems svarbiausias klausimas, kada nustos kilti kainos. Močiutės ir seneliai visą dieną klausosi žinių, o ten vien negatyvini informacija, vien žmonių gąsdinimas, ir jie realiai bijo: elektros, šildymo įkainių, jie nebesuduria galo su galu. Ir mūsų klausia, ar nekelsime kainų. Stengiamės iš paskutiniųjų, kiek tik galime, laikome kiek mažesnes kainas nei miesto turguje. Čia žmonės gyvena su nerimu ir nežinodami, kas bus rytoj.“

JP.lt