Mėsos rinka: jautienos kainos auga, gamyba traukiasi

JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) duomenimis, nuo metų pradžios mėsos kainos išaugo beveik 10 proc., o FAO mėsos kainų indeksas, kuriuo matuojama jautiena, kiauliena, paukštiena ir aviena, rugsėjį vidutiniškai siekė 127,8 punkto, t. y. 0,9 punkto (0,7 proc.) daugiau nei rugpjūčio mėnesio lygis ir 7,9 punkto (6,6 proc.) daugiau nei prieš metus, pasiekdamas naują rekordą – aukščiausią lygį nuo indekso sukūrimo prieš tris dešimtmečius. Jautienos ir avienos kainos išaugo labiausiai, o kiaulienos ir paukštienos kainos beveik nepakito.

Augimo priežastys

FAO ekspertai mano, kad kainų padidėjimą lėmė mėsos tiekimo trūkumas keliose pagrindinėse eksportuojančiose šalyse ir stabili pasaulinė importo paklausa. Kainoms taip pat įtakos turi gyvūnų ligų protrūkiai, įtampa ir neapibrėžtumas pasaulinėje prekyboje dėl prekybos karų, klimato kaita ir ekstremalūs oro reiškiniai, darantys įtaką visai gamybos grandinei.

Siekdami apsisaugoti nuo rinkos svyravimų ir galimų tiekimo sutrikimų, kai kurie importuotojai kaupia mėsos atsargas.

Jautienos kainos išaugo ne tik dėl sumažėjusio tiekimo iš Brazilijos ir JAV, bet ir dėl kitų veiksnių, įskaitant dideles energijos, darbo jėgos, transporto ir galvijų pašarų išlaidas. Prie to prisideda ir didelės palūkanų normos, kurios didina finansavimo kainą verslininkams.

Be to, daugelyje šalių rinka buvo sutelkta kelių didelių mėsos perdirbėjų, valdančių didelę rinkos dalį, rankose, o tai ribojo konkurenciją ir didino kainas.

Visa tai vyksta prekybos politikos neapibrėžtumo fone, pavyzdžiui, dėl tarifų įvedimo, sanitarinių apribojimų kai kuriose šalyse ar prekybos susitarimų pokyčių, pažymi FAO.

Išsaugojimo tendencija

Pastaraisiais metais JAV jautienos atsargos gerokai sumažėjo. Šalies galvijų populiacija dabar yra mažiausia per 70 metų, nors yra ženklų, kad skerdžiama mažiau karvių, siekiant atkurti prarastą skaičių. Gyvulių veisimas ir augimo ciklai užtrunka, todėl gyvūnų skaičiaus atsigavimas tikėtinas apie 2027 m. vidurį.

Brazilija, viena iš pirmaujančių jautienos eksportuotojų, taip pat pamažu pereina prie galvijų išsaugojimo etapo ir skatina veisimą, siekdama ateityje padidinti mėsos tiekimą.

Braziliškos jautienos kaina išaugo dėl didelės pasaulinės paklausos, kuri kompensavo sumažėjusią prieigą prie JAV rinkos po to, kai prezidentas Donaldas Trumpas įvedė 50 proc. muitų tarifą.

Itin brango jautiena

Pažvelgus į pasaulinę situaciją, matyti, kad jautienos kainos daugelyje pasaulio šalių smarkiai išaugo.

Remiantis „World Beef Report“ (WBR), rugsėjį nupenėto arba skerdimui skirto buliaus kaina, palyginti su praėjusių metų rugsėju, ES padidėjo 54 proc., JAV – 33 proc., Brazilijoje – 26 proc., o Meksikoje – 17 proc.

Tai nereiškia, kad galutinė vartotojų mokama kaina padidėjo tiek pat, nes jai įtakos turi daugelis kitų gamybos grandinės veiksnių, tokių kaip importuojamos mėsos kiekis, mokesčiai, transportavimo išlaidos, tiekimo grandinės struktūra ir konkurencijos tarp mėsos perdirbėjų bei mažmenininkų lygis.

Jautienos sektoriuje toliau fiksuojamas gamybos mažėjimas. 2025 m. pirmąjį pusmetį ES buvo paskersta apie 10,5 mln. galvijų – tai 4,8 proc. mažiau nei per tą patį laikotarpį 2024 m.

Labiausiai skerdimų apimtys sumažėjo Nyderlanduose, kur gyvulininkystės sektoriui didelę įtaką daro aplinkosaugos reikalavimai ir kompensacijos už pasitraukimą iš gamybos. Mažėjimas fiksuotas ir Vokietijoje, kur gyvulių skaičius jau keletą metų iš eilės nuosekliai mažėja.

Galvijienos gamyba mažėja lėčiau nei skerdimų skaičius – per pusmetį ji sumažėjo tik 3,1 proc., iki 3,14 mln. tonų. Šis skirtumas paaiškinamas tuo, kad daugelyje ES šalių padidėjo vidutinis galvijų skerdenų svoris, kuris iš dalies kompensuoja mažėjantį skerdimų skaičių.

Kiaulienos rinka

Interaktyvaus leidinio „Agrorinka“ duomenimis, ES šalyse pastebimos aiškios tendencijos gyvulininkystės sektoriuje: kiaulių skerdimų ir kiaulienos gamybos apimtys toliau auga. Per pirmuosius šešis 2025 metų mėnesius ES šalyse buvo paskersta beveik 112 mln. kiaulių – tai 1,6 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Šis augimas patvirtina, kad tęsiasi dar 2024-aisiais metais prasidėjusi atsigavimo tendencija.

Didžiausia skerdimų apimtis ir toliau fiksuojama Ispanijoje, kur per pusmetį paskersta apie 28 mln. kiaulių. Kartu su skerdimų skaičiumi augo ir kiaulienos gamyba, kuri per pirmąjį pusmetį padidėjo 3,2 proc. Palyginti su skerdimų skaičiaus augimu, didesnis produkcijos šuolis rodo, kad vidutinis kiaulių skerdenų svoris didėja. Tai gali būti susiję su tobulesne šėrimo strategija, genetiniu pagerinimu arba rinkos reikalavimu efektyvinti gamybą.

Naujausi Eurostato duomenys atskleidžia skirtingas tendencijas Europos Sąjungos kiaulininkystės sektoriuje. 2025 m. pirmąjį pusmetį kiaulių populiacija siekė 121,8 mln. vienetų – tai 0,5 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Tačiau veislinių paršavedžių skaičius sumažėjo 2,9 proc., o tai gali turėti įtakos kiaulienos gamybos apimtims.

Didžiausias kiaulių skaičiaus augimas fiksuotas Danijoje (+5,6 proc.), Vengrijoje (+3,8 proc.) ir Ispanijoje (+3,6 proc.). Tuo tarpu didžiausi sumažėjimai užfiksuoti Airijoje (–7,4 proc.), Nyderlanduose (–6,0 proc.), Vokietijoje (–1,2 proc.) ir Italijoje (–1,1 proc.). Šiuos pokyčius lėmė kelios priežastys: afrikinis kiaulių maras, pasitraukimo išmokos ūkininkams, taip pat vis griežtėjantys aplinkosaugos ir gyvūnų gerovės reikalavimai.

Veislinių paršavedžių mažėjimas ypač ryškus Nyderlanduose (–7,0 proc.), Ispanijoje (–5,0 proc.) ir Lenkijoje (–4,5 proc.). Nors kai kurios šalys, tokios kaip Vengrija, fiksuoja augimą (+5,4 proc.), bendra tendencija kelia nerimą dėl sektoriaus tvarumo.

Kol kas neaišku, kaip šie pokyčiai paveiks ES kiaulienos gamybą ateityje, tačiau mažėjantis veislinių gyvulių skaičius signalizuoja galimus iššūkius visam sektoriui.

Išvados

Pirmojo pusmečio rezultatai atskleidžia aiškią diferenciaciją tarp dviejų pagrindinių gyvulininkystės šakų ES: kiaulininkystė, ypač Ispanijoje ir Vidurio Europoje, rodo atsigavimą ir gamybos augimą, o galvijininkystė, ypač Nyderlanduose ir Vokietijoje, susiduria su ilgalaikiais iššūkiais bei griežtėjančiais reikalavimais.

Kaip šios tendencijos klostysis antrąjį metų pusmetį ir kokį poveikį jos turės visos ES gyvulininkystės struktūrai, priklausys nuo daugelio veiksnių – nuo rinkos kainų ir eksporto galimybių iki klimato kaitos bei aplinkosaugos politikos krypčių.

Parengė Ričardas Čekutis