Miesčionį galima išguiti iš miesto, bet miesčioniškumo iš jo – ne

Išpranašavo prieš šimtą metų?

Tai, ką mes kasdien matome savo gyvenime, skaitome laikraščiuose ir portaluose, aprašyta praėjusio šimtmečio pradžios knygose.

„Šviesuomenės susibūrimas miestuose, kur žmonės, ištisais metais gyvendami didžiuliuose namuose, lieka vieni kitiems nepažįstami; kur profesinė specializacija ir šviesuomenę grupėmis suskirsto, ... kuriasi „miesčionija“... Didelė mūsų šviesuomenės dalis ne tiek sumiestėjo, kiek sumiesčionėjo. Socialiniu, o dar labiau ideologiniu požiūriu. Užsidarė siauruose asmens gerovės ir biznio rėmuose. Be to, didelė dalis tos šviesuomenės yra valstybės tarnautojai, kuriems tam tikros aplinkybės labai daug nulemia ir pasaulėžiūrą, ir gyvenimą. Oportunizmas, silpnabūdiškumas tampa vyraujančiomis „žmogaus su portfeliu“ dorybėmis“, – 1939 metais rašė žinomas Lietuvos pedagogas, knygų ir vadovėlių autorius Vaclovas Čižiūnas. Autorius knygoje „Liaudies kultūros problemos“ tvirtino, kad „kai tautos elitas tarp savęs riejasi dėl ideologinių pradų ir linkmių“, tikrovėje tai esąs riejimasis „dėl šiltų, gerai įsėdėtų vietų“.

Dar įdomiau skaityti apie miesto aplinkoje „be kliūčių tarpstančią „chaltūrą“ vietoje kultūros apraiškų. „Miesčioniškosios kultūros lygis greit niveliuojasi pagal madą, standartines nuomones, siaurutį tarnybos ar įstaigos, kino ar baro... akiratį. Štai kodėl sumiesčionėjusio inteligento lūpose stingsta ir miršta liaudies daina, jauna inteligentė motina nebemoka savo kūdikio lietuviška lopšine užliūliuoti“, – teigė šis žinomas išeivijos lietuvis, primindamas, kad būtent visa „tauta išsikovojo nepriklausomybę, atkūrė valstybę“ (turimas omenyje 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Aktas), tad „šviesuomenė kultūros pagalba turėjo amžiną skolą su palūkanomis mokėti“, kad išsilygintų ekonominiai ir kultūriniais skirtumai tarp kaimo ir miesto. Juolab, kad kaimas buvo alinamas ir prieš Pirmąjį Pasaulinį karą, kai vyko sparti emigracija į Šiaurės Ameriką, Rusijos miestus ir Lietuvos didmiesčius.

Anot profesoriaus St. Šalkauskio, tradicinė lietuvių tautos šviesuomenė (bajorija) buvo moraliai bankrutavusi, atgimimo pamatu „tegalėjo būti palyginti aukšta liaudies kultūra, tapusi kertiniu akmeniu tautinei civilizacijai“.

Įdomu tai, kad suomių etnografas, lietuvių liaudies poezijos tyrinėtojas profesorius A. R. Niemi Helsinkyje 1913 metais išleistame veikale rašė, jog to, ką lietuvių tauta savo dvasios srityje buvo surinkusi, niekas nepajėgė išplėšti. „Savo kalbą, savo poeziją, tuos abu brangiausius kapitalus, tauta instinktyviai saugojo ir globojo, liaudis gilių tradicijų nepametė ir ugdė savitą kultūrą, išlaikė kultūrinių pradmenų lobius“.

Tai vyko ir per kelis dešimtmečius trukusį lietuvių spaudos draudimą. Antrą kartą visa tauta susitelkusi Nepriklausomybę iškovojo, žlugus sovietų imperijai. Bet argi nėra akivaizdu, jog dabar, 2025-aisiais, kai pasaulis stovi ant Trečiojo pasaulinio karo slenksčio, „miesčionys“ vėl gyvena prieš šimtmetį jau regėtą gyvenimą: pešasi dėl įtakos sferų, pinigų ir garbina svetimas kultūras (primena anų laikų aukštuomenės nutautėjimą ir savo kalbos dalinį išsižadėjimą); oportunistiškai prisitaiko prie vyraujančių politinių srovių. O didelė dalis vadinamojo elito, šviesuomenės ir vėl yra ne kas kitas, o politikai bei iš biudžeto išlaikomi valstybės tarnautojai ir juos aptarnaujantis bei prie jų besišliejantis naudos gaunančiųjų ratas.

Milžiniška kaimo strateginė reikšmė

Dar negirdėta, kad kas nors energetikus pašieptų dėl to, kad jie – energetikai; pasieniečius – dėl jų veiklos, o gydytojus – už gydymą. Tačiau provincijos žmonės kai kurių socialinių burbulų atstovams – „kaimiečiai“. Drįstu priminti milžinišką kaimo strateginę reikšmę visos šalies stabilumui ir net – galimybei išlikti.  Kad žemės ūkis yra strateginė sritis, svarbi išgyvenimui beveik kaip energetikos sektorius, kaip krašto gynyba – ne kartą rašėme. Prasidėjus bet kokiai suirutei, pandemijai, dienai X, sienos užsivertų, ir tik kaime būtų galima tikėtis pastogės, prieglobsčio, o iš ūkininkų – maisto produktų. Vien tas niekinantis posakis apie žmogaus išvarymą iš kaimo – gali atsigręžti prieš miestiečius. Pirma, kaime išties liko mažai gyventojų, dauguma buvo priversti emigruoti, tad megapolių gyventojų tikrai po savo stogais nesutalpins (nors galbūt atleis už nuolatinį žeminimą ir stengsis). Antra, ar visuomenės skaldymas ir tam tikrų socialinių grupių niekinimas prisideda prie to, kad niekinamieji norėtų – padėti?

Palyginkime kaimo ir miesto pasiruošimą dienai X. Juk evakuacijos kryptys iš didmiesčių veda į šalies gilumą, nes susisiekimas jūrų transportu, oru ir pagrindinėmis iš šalies vedančiomis kryptimis (tarkime, link Suvalkų koridoriaus) komplikuotųsi.

Tvirtinama, kad dienai X ruoštis reikia jau šiandien, todėl panagrinėkime, kaip tai sektųsi mieste, o kaip – miesteliuose ir kaimuose. Tarp oficialiais informacijos kanalais platinamų gerų patarimų – vandens atsargos 3 dienoms ar savaitei, skaičiuojant, kad šeimos nariui per dieną reikia 15 litrų vandens. Keturių asmenų šeima parai turėtų pasidėti 60 litrų, o dviem savaitėms – beveik toną. Degalų reikia turėti 1000-čiui kilometrų. Tai tik dalis išvardytų (galimų) scenarijų ir tinkamo pasirengimo punktų. 

Lietuvos, o ypač – didmiesčio žmonės gauna pagrindinę žinią: sąlygomis, kuriomis gyvena, ir vietoje, kurioje gyvena, statistinė vidutinė šeima praktiškai niekam, jokiai X dienai pasiruošti tinkamai ir maksimaliai gerai negali. Imkime pavyzdžiu 100 butų sostinės daugiabutį. Šimtas šeimų, kiekviena su degalais 1000-čiui kilometrų viename name? Gali nereikti net karo: neadekvatus, apsvaigęs ar prieš Lietuvą nusiteikęs asmuo be butų (ir be gyvybių) galėtų palikti visą namą. Poveikis būtų ne menkesnis už raketos poveikį daugiabučiui Ukrainoje. Arba ta beveik tona „atsarginio“ vandens, kurį, pagal higienos normas, reiktų saugoti ne aukštesnėje kaip 10-20 laipsnių temperatūroje. O kur inžinierių išvados dėl papildomų tokių  apkrovų daugiabučių perdangoms ir kitoms konstrukcijoms?  Nes juk galima numanyti, kad vandens atsargos atsidurtų ne paskirstytos tolygiai visame bute, o kur nors vonių ar kitų mažų buitinių patalpų kampuose. Jei jos apskritai butuose tilptų.

Nė vienu teiginiu neketinau kritikuoti šių naudingų patarimų. Tik darau prielaidą, kad dėl išvardytų priežasčių didelė dalis miestų gyventojų pasinaudoti išgyvenimui būtinais patarimais nelabai galės. O kas nutinka, kai nėra elektros, vandens (o jei energijos tiekimas sutrikdomas žiemą – ir šilumos), gyventojams parodė ne viena per Lietuvą praūžusi audra.

Kaimo žmogaus pranašumas

Mieste daugelis kaip prieš šimtmetį, taip ir dabar – nepažįsta kaimynų. Nežino vietovės planų. Tai neseniai įrodė labai sunkios saugaus išvažiavimo kelio paieškos iš sostinės Panerių mikrorajono, kai prie pagrindinės ir vienintelės gatvės sprogo dujų cisternos. Buvo daug automobiliais besitraukusių gyventojų, klaidžiojusių miškais ir kalvų erozinio draustinio serpantinais, kurie netiko eismui. Tačiau juos rodė populiariausios navigacijos programėlės.

O štai kaimo žmonės žino ne tik evakuacijos kelius visomis kryptimis, bet ir mažiausią lauko ar miško keliuką, padedantį aplenkti spūstį. Žino, net neveikiant internetui ir žemėlapiams telefone. Jie pažįsta kaimynus, su jais bendradarbiauja daug glaudžiau, nei miesto žmonės su savo aplinka. Be to, kad yra gerai susipažinę su savo aplinka, kaimo žmonės informacinės visuomenės amžiuje turi ir visas galimybes gauti ne mažiau informacijos apie miestą ar visą pasaulį, negu jos gauna miestiečiai. Jokių kultūrinių skirtumų nėra. Kaimo žmonės neretai miestiečius lenkia pajamomis ar išgyvenimo (su mažiau finansinių išteklių) sugebėjimais. Jie turi neribotai vandens ir galimybes autonomiškai šildyti namus, virti, žino, kur slėptųsi pavojaus atveju.

Antai buvusi policijos pareigūnė, o dabar ūkininkė ir daugybės edukacinių, kultūrinių ir saugumo bei savitarpio pagalbos idėjų įgyvendintoja Rita Sabestinienė, gyvenanti Stebulių kaime Lazdijų rajone, įrodė: tai, ko nesugebama įgyvendinti net valstybės mastu, kaimo bendruomenė gali sukurti pati. Jie numatė, ką darys dieną X, sukūrė savo bendruomenei maisto banką ir bendradarbiauja taip, tarsi būtų giminės. Ir dar – puoselėja lietuvišką kultūrą. Jie dirba vienybei, saugumui, bendrystei, kol miestai pjaunasi ir skaldosi.

Kai  išrenka valdžią

Ar provincijos žmonės „atsilygina“ už atskirtį ir pažeminimus? „Ir vėl kaimas mums ne tą valdžią išrinko“, – skundžiasi ta dalis, kuri dažniausiai pasižymėjo provincijos gyventojų ir vyresnių, žemesnio išsilavinimo gyventojų niekinimu. 

Kaimas išsaugojo kultūrą ir drauge su miestu iškovojo Nepriklausomybę. Ne vieną kartą. Ir kas toliau vadins žmogų „kaimu“, vartos šį žodį niekinančiame posakyje, turėtų atsiminti: tai jie – „kaimas“. Ta blogąja prasme, kurią mėgins įdėti į žodį. Yra tik vienas kelias: atsiprašyti provincijos gyventojų garsiai ar mintyse, įsisąmoninti, kad valstybės likimas priklauso nuo miesto ir kaimo bendrystės. Džiaugtis, kad „kaimietis išvarytas iš kaimo“? Jis migravo dviem kryptimis: į didmiestį ir tapo miestiečiu, arba į užsienį, ir ten kuria pridėtinę vertę, augina jų BVP.

Žinomas Lietuvos istorikas humanitarinių mokslų daktaras Tomas Baranauskas, paklaustas, ar miestiečiams yra pagrindo žeminti kaimo žmones ir laikyti juos neišmanėliais, tvirtino, jog istorija kaip tik žino priešingų pavyzdžių. Daug Lietuvos šviesuomenės kilo būtent iš kaimo, pastarąjį aukštino savo kūryboje, o žymus Lietuvos bajoras Dionizas Poška sąmoningai vadino save kaimiečiu. „Jo Baublys – tai beveik tipiška bajoro dvarininko senienų kolekcija savo dvare. Tik jis ją gerokai labiau išgarsino, suteikė patriotinę ir visuomeninę reikšmę. Kokia tuo metu tai buvo garsenybė, matyti iš to, kad Baublį mini Adomas Mickevičius savo poemos „Ponas Tadas“ įvade. Ir D. Poška net ne smulkus, o vidutinis bajoras, turėjęs dvarą ir buvęs Žemės teismo raštininku“.

Na, o dabar linksmai: kaimas ne išsikraustė, o susikeitė su miestu. Kadaise karvės vadintos maitintojomis. Jos būdavo brangios, tad posakis „ne karvę kainuoja“ – išliko iki šių dienų. Taigi jei kaimiečiui karvė – maitintoja, miestiečiui šunys – „mergytės“, „berniukai“ ir „vaikai“. Ir dažnas jų tikrai „kainuoja karvę“.  

Anksčiau kaime sėdėjo ant aptašytų kirviu suolų, valgė nuo grubių stalų, avėjo guminiais batais, o dabar tokie batai žengia podiumais, o rustikiniai ar Wabi Sabi stilių primenantys grubiai apdirbto medžio baldai bei interjero elementai gali kainuoti daugiau už prabangią sofą ar modernų meno kūrinį.    

Autorės nuotr.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.